Klasikinės biologijos mokslus krimtę piliečiai nesunkai paaiškins, kad dabartinių mokslo žinių kontekste vienišos pabaisos egzistavimas neįmanomas (laukia biologinė mirtis). Jei jų kelios – laukia išsigimimas, o išlikimui reikia gausios populiacijos ir ji tikrai būtų seniai atrasta. Tačiau visa tai niekis, nes įdomiau tikėti pabaisa, o ne klasikiniu mokslu. Įdomiau tikėti undinėmis, vienaragiais (jis yra Lietuvos prezidento vėliavoje), drakonais, kanibalais, monstrais negu klasikine logika. Įdomiau remtis ne mokslais, o emocijoms, ir leisti pabaisoms pasirodyti tada, kai jų labiausiai reikia.

Politikoje daug vilčių dedama į jėgą arba pinigus, tačiau svarbiausi sprendimai, kaip bebūtų keista, priimami vadovaujantis emocijoms.

Lietuva, besiruošianti pirmininkauti Europos Sąjungai, vienu iš savo prioritetų laiko energetinį išsilaisvinimą nuo Rusijos. Atsitiktinai ar ne, būtent šiandien energetikos klausimais į lietuvio galvas prikrauta pabaisų, monstrų, nuodų, „juodųjų pranašysčių“ ir kitokių šiurpinančių istorijų.

Diskusijoje apie naują branduolinę jėgainę energijos šalininkus nurungė skelbėjai, tvirtinantys, kad Japonijos reaktorius būtinai sprogs (nė venas dar nesprogo), ar jį nušluos cunami (Lietuvoje dar taip nebuvo). Skalūnų dujos užnuodys vandenis ir numarins žemaičius net nesulaukusius krikšto jubiliejaus (dar nė vieno nenumarino), „mobiliakai“ sukels meningitą, o saulės baterijos ir vėjo malūnai trukdys varnų navigacijai.

Jei tai būtų kur nors pasaulio žemėlapio pakraštyje, būtų juokinga, tačiau kai šitaip vyksta vietinių deklaruojamame Europos centre, tiesiog graudu, nors tai tik patvirtina, kiek neracionali būna politika.

Lietuvio valstietiški įpročiai skatina priešintis viskam, kas nesuprantama ir nauja... Priešinomės krikščionybei, priešinomės bulvėms, priešinomės elektrai, gulėm pilvais prieš Ignalinos monstrą ir Kruonio turbinas. Paskui dėl visko verkėm ir gailėjomės, kad nepastatėm trečio ir ketvirto reaktoriaus. Pabalsavom, kad branduolinė energetika yra blogis, dabar protestuojam prieš mitinį skalūnų prakeiksmą.

Kai krikščionybę rimtai priimantys lietuviai kritikavo spektaklį, pavadintą Jėzaus veido koncepcija, „specialistai“ siūlė prieš barantis bent jau pamatyti scenos veikalą. Šiandien nusinuodyti pabūgę tautiečiai renkasi į mitingus prieš skalūnų dujas, visiškai nenutuokdami, kas tai yra.

Jaunieji mano partijos kolegos bandė įsiskverbę į protestuotojų būrį ir atsargiai paklausti, kuo skiriasi skalūnas nuo granito, kokia galėtų būti tų dujų cheminė sudėtis, tačiau atsakymo nesulaukė. Bandė juos net bausti už chuliganizmą. Intelektualumo prilyginimas chuliganizmui – taip pat liūdna provincialaus mąstymo Lietuvoje realija. Lietuviai visada protestuoja prieš „velnio išmislus“. Kažkada jie gesino rūkalius, „nuodijosi“ bulvėmis, gąsdino vieni kitus, kad visų ligų priežastimi yra paslaptingoji elektra, šlykštėjosi flogistonais ir kosminiu eteriu. XXI amžiuje gąsdinimui tarnauja telefonai, internetas, raudonasis gyvsidabris, aukštos įtampos laidai, horoskopinės Marso ir Neptūno sąveikos, penktadienį trylikta diena ir skalūnų dujos.

Lietuviai linkę kaltinti ir tikėti, kad karus sukelia ginklai, nesutarimus dėl raidžių – paslaptingi sąmokslininkai, skalūnų dujos nuodys vandenį, o kiaulės – ramius kaimiečius.

Galiu autoritetingai patvirtinti, kad ne daugiau 1 procento Lietuvos piliečių su universiteto diplomais sugebėtų paaiškinti, kodėl paslaptingosios „dujos“ kaupiasi skalūnuose (kas tie skalūnai?), kokiems energetikos ar chemijos pramonės tikslams tas dujas (jei tiksliau, tai daugiau – skysčius) galima naudoti. Ar galima tik deginti, ar galima gaminti benziną, ar galima valgyti ir gerti?

Taigi visi, kurie žino, kas yra skalūnai ir kokia tų dujų cheminė sudėtis, turi nepamiršti, kad šiandien skalūnų dujas sėkmingai naudoja Pietų Afrikos žmonės, Argentina, Kanada, Meksika. Amerikiečiai greitai iš skalūnų dujų išgaus apie penktadalį savo energijos resursų. Žinių apie mirusius ir nusinuodijusius nėra.

Lietuva yra viena iš 38 valstybių, kuriose galima tikėtis rasti šių energijos resursų. Tačiau primenu – galima tikėtis. Lietuvoje niekas dar nieko nerado, kalbama tik apie jų žvalgybą. Jei dujų išties rastume, tai būtų kur kas geriau nei ginčas su latviais, dėl galimo naftos telkinio jūroje. Gali nutikti ir taip, kad po ilgų stumdymųsi ir atidėliojimų rasime tik tuščią ertmę. O kas tada? Nieko tokio, tik viskas brangiau. Panašu, kad pragmatiškiems lietuviams atominės nereikia ne todėl, kad jie nežino, jog branduolinė energetika yra pigi, efektyvi ir galiausiai – ekologiška. 2009 metų pabaigoje jie nuoširdžiai bijojo, kad išjungus Ignalinos reaktorius, namuose užges ir lemputės, ir televizoriai. Kadangi elektra neužgeso, noras kurti naują elektrinę ūmai išgaravo. Geriau jau sumokėsime brangiau, bet jokių rizikingų projektų.

Nei chemikai, nei dietologai, nei žarnyno chirurgai pavojaus varpais neskambina. Taigi skalūnų dujų industrija nėra nei žmogaus sveikata, nei chemijos pramonė. Tai pirmiausia – politika ir ne lietuviai joje kalčiausi. Kalti tie, kurie siunčia jiems visokias Loch Nesso pabaisas reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Nereikia ilgai ieškoti, kas labiausiai suinteresuotas, kad Lietuva neturėtų naujos elektrinės. Taip, tai Rusija. Ką čia bepaslėpsi. Ta pati Rusija labai nenorėtų, kad lietuviai vietoj Rusijos dujų naudotų skalūnuose slypinčius resursus. Amerikiečiai suinteresuoti, kad vartotų. Kai kurių kaimų gyventojai mano, kad Rusija iš meilės negręžiantiems duos ką nors pigiau ar šiaip pinigų.

Istorinė patirtis rodo liūdną tokių sandėrių baigtį, tačiau kažkaip vis dar norisi kažką išlupti. Oklahomos varguoliai bandė gauti naudos iš gręžinyje būsiančios naftos, lietuviai šmaikštuoliai nori uždirbti dar nesužinoję, ar gamtos turtai po jais tikrai yra. Lietuviui baisu, kad gali nusinuodyti, tačiau nei amerikietis, nei lenkas nenusinuodijo... Žinoma, jie juk iš kitokio molio... Rusiškasis atomas turi būti taikesnis už japoniškąjį, o „Gazpromo“ dujos – ne tokios nuodingos kaip skalūninės. Jei kas ir nusinuodijo Lietuvoje dujomis, tai tomis, iš „Gazpromo“, bet skalūnai – vis dėlto blogiau.

Suinteresuotieji įrodinėja, jog lietuvis yra liurbis ir nieko nemokės nei švariai išgauti iš gręžinio, nei tinkamai panaudoti. Taigi Ivanas prie vamzdžio – patikrintas sprendimas.

Nesutinku su savais politiniais lyderiais, teigiančiais, kad energetinę nepriklausomybę prarandame slaptai, tyliai ir niekam nieko nesakydami. Prarandame kvailais veidais ir gėdingai, kaimynams stebint ir stebintis, kodėl lietuviai taip keistai elgiasi. Turėdami puikią infrastruktūrą branduolinei jėgainei ir patyrusius specialistus, jie elektrą perka iš užsienio, o galėdami potencialiai patenkinti savo energetinius poreikius jie stabdo resursų žvalgybą. Jei tai tvirta Maskvos ranka, pavojinga, jei čia vietinis kvailumas – nusikalstama.

Valdančiųjų partijų politikai, užvirę kelis puodus populistinės košės su referendumu ir antiskalūnine „ekologija“ pateko į labai nepatogią padėtį. Jiems reikia arba pripažinti, kad „gazpromai“ ir „rosatomai“ nepaiso Lietuvos suvereniteto keliskart dagiau nei visi kontrabandininkai kartu sudėjus, arba rasti mandagų būdą kaip nors išsisukti iš padėties. Pirmąjį scenarijų įgyvendina Rusija, tad jai nei patarsi, nei pamokysi – vis tiek padarys, kaip pačiai atrodo. Gal ir gerai, nes dažnai klysta. Antrasis scenarijus, kurio pirmąsias serialo dalis jau matėme, sukasi sunkiai – tai sukuriamos naujos darbo grupės, turinčios kažką (nesakoma ką) išsiaiškinti, tai laukiama samdomų mokslininkų išvadų, tai... Tai veikiau tikėjimas, kad gal iš viso nieko daryti nereikės. Istorija ne kartą įrodė, kad tai – kelias į vergiją, tačiau, regis, nieko nepasimokyta.

Man taip pat lieka du scenarijai. Vienas – sarkastiškai šaipytis iš valdančiųjų klaidų ir kantriai laukti, kad kituose rinkimuose tauta juos nubaus už pakilusias kainas ir vergystę visokiems „gazpromams“. Kitas – pasiūlyti Vyriausybei ne postringauti apie drąsą, o įrodyti ją, darant nepopuliarius sprendimus. Imkim ir pagaliau pasakykim, kad statom elektrinę, kad ieškom skalūnų dujų, palankių vėjų ir kitų energijos resursų, o ne žaidžiame Loch Nesso pabaisomis. Tai būtų sveiko proto scenarijus. Aišku, kad teks išsrėbti populizmo košę, tačiau juk viskas ne dėl valdžios – viskas vardan tos Lietuvos.

Jei Vyriausybė norės būti veikiau populiari, o ne efektyvi, ryt prabusime be atomo ir be skalūno. Kaip sakė vienas gatvės išminčius: ką gi, žiūrėsiu televizorių tamsoje. O jei ką nors norime statyti, tai čia ir dabar. Teisus viską pastebintis Edvardas Lukasas iš „The Economist“ be užuolankų sakantis, kad jau ir taip vėluojame gerus dešimt metų. Čia visai ne elektros kaina. Čia laisvės kaina.