Tautininkai jau paišo plakatus ir kviečia į talką bendraminčius iš Vokietijos, Italijos, Lenkijos.
Ankstesniųjų metų Kovo 11-osios eitynės Vilniaus Gedimino prospekte mums nepadėjo padaryti išvadų. Todėl pats laikas išsiaiškinti apie ką kalbame. Ir ne tik išsiaiškinti, bet ir nubrėžti ribas, kurios neleistų mūsų visuomenei nusiristi iki „Lietūkio“ garažo ar panašios gėdingos istorijos.
SS legionų dvasia
„Lietuva – lietuviams!“ skambėjo XX amžiaus pradžioje, kai mūsų kraštas mėgino vaduotis iš carinės Rusijos gniaužtų. Šis šūkis atgijo dabar, kai jau daug metų esame atgavę savo teritoriją, sutarėme laikytis demokratijos normų ir patys tvarkomės valstybėje.
Žodžiai tie patys. Bet ar jų prasmė ta pati? Štai klausimas, į kurį privalome nedviprasmiškai atsakyti.
Kodėl iš pirmo žvilgsnio nekaltas patriotinis šūkis sukėlė tiek sumaišties?
Dar 2009 metų sausio 28 dieną Vilniaus miesto antrojo apylinkės teismo teisėjas Artūras Pažarskis patvirtino, kad su šiuo šūkiu nederėtų sieti jokio kriminalo. Tada jis išteisino 2008-ųjų Kovo 11-osios eitynėse skandavusį Paulių Paciulevičių.
Teismo nutartyje buvo nurodyta, esą taip išreiškiama Lietuvos Konstitucijos nuostata, kad „valdžia priklauso lietuviams, t. y. asmenims, turintiems Lietuvos Respublikos pilietybę.“
Tarsi ir nebeliko dėl ko ginčytis. Deja, teisėjas A.Pažarskis negirdėjo ar nenorėjo girdėti kaip tuo metu kiti eitynių dalyviai šūkavo „Juden raus“ – „Žydai lauk“. Plakatas „Už gimtąją Lietuvą, rasę ir tautą“ Temidės sargui taip pat neužkliuvo.
Ką apie rasinę neapykantą sako mūsų Konstitucija, teisėjau A.Pažarski? Ar šie šūkiai jums nieko neprimena?
Vėl artėja Kovo 11-osios šventė. Padrąsinti pergalių, žygiuojame ir SS legionų pavyzdžiu skanduojame toliau? Gal jau laikas sustoti?
Dvi tautos sampratos
Dėl savo valstybės Nepriklausomybės ilgai ir sunkiai kovojome. Todėl viską, kas patriotiška, reikia skatinti. Bet ar galima vadinti patriotais tuos, kurie sėja neapykantą ir kiršina žmones?
Eitynės gatvėse, mitingai, demonstracijos yra svarbi demokratijos išraiška. Tačiau norėtųsi, kad panašių renginių metu į demokratiją nebūtų spjaudoma. Už tai atsakinga LR Generalinė prokuratūra ir kitos teisėsaugos institucijos privalo atlikti savo darbą.
Ir dar norėtųsi, kad pagaliau sutartume dėl mums svarbių žodžių reikšmės.
Vakarų civilizacijoje tauta yra ne etnininis, o kultūrinis-politinis darinys. Amerikietis, prancūzas ar vokietis šiandien – visai nebūtinai baltaodis krikščionis.
Panaši tradicija formavosi dar Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, kai lietuvio sąvoka aprėpė ne tik lietuvius, bet ir čia gyvenusius lenkus, rusus, karaimus, žydus, totorius, gudus.
Lygiai taip pat mąstė ir XX amžiaus pradžioje Lietuvos valstybę siekę atkurti mūsų tautos šaukliai Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Kazys Grinius.
Būrelis aktyvių to meto inteligentų metė lenkų kalbą, griebėsi mokytis lietuviškai ir reikalavo grąžinti Lietuvą lietuviams. Tačiau tuo pat metu savo atsišaukimuose jie reikalavo lygių teisių visoms mažosioms tautoms ir tikėjimams Lietuvoje.
Mūsų dienų neonacistai drąsūs įžeidinėti ir niekinti žydus, musulmonus ar lesbietes. Su lenkais riejamės dėl „w“ ir „sz“, pamiršę, kad „Auszra“ naudojosi lotynišku raidynu ir sėkmingai skleidė lietuvybę.
Tapome dirglūs, pikti, stumdomės dėl mažmožių. Tačiau kažkodėl beveik negirdime protesto balsų prieš galvas keliančius imperinių užmačių veikėjus ir organizacijas. O juk tikrasis patriotizmas yra imperinio mąstymo priešas. Tuo pat metu, priešingai nacizmui, patriotizmas grindžiamas pakantumu ir pagarba ne tik savo, bet ir kitoms tautoms.
Neapykanta visada nenaudinga
Paskutinėje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje daugiausiai apdovanojimų pelnė režisieriaus Michelio Hazanaviciaus sukurtas filmas „Artistas“. 1930 metais iš Lietuvos pasitraukusio senelio pavardę išlaikiusio prancūzo triumfas išgarsino mūsų šalį beveik kaip krepšinis. Šalia jo pavardės internete Lietuvos vardas buvo paminėtas dešimtis milijonų kartų.
Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė stebėjosi, kodėl Lietuvoje pabrėžiama žydiška M.Hazanaviciaus kilmė: „Ar jums atrodo, kad Lietuvos žydai yra ne lietuviai?“ Prancūzijoje šios šalies pilietis niekada nebus pristatomas kaip Prancūzijos žydas. Tai būtų itin nekorektiškas poelgis.
Šis atvejis dar kartą patvirtina, kad tautos, kaip etninio darinio samprata, yra atgyvenusi ir neturi jokių perspektyvų.
Tautos, kaip kultūrinio-politinio darinio samprata visai nereiškia tautybių niveliavimo. Kultūriniai tautų išskirtinumai praturtina visuomenę. Įsivaizduokime, kiek prarastų žavesio Trakai, jei juose nebūtų karaimų. Koks būtų Vilnius ir Kaunas be žydų kultūros paveldo.
Todėl ieškoti problemų skirtybėse nereikėtų. Istorija mums primena: jei mėginame tapatintis pagal kraują, tai kraują ir tenka lieti. Ksenofobijos epidemijų jau esame patyrę. Tai kodėl šio bjauraus užkrato vėl kažkam prireikė?
Tenka pastebėti, kad tai ne tik lietuvių problema. Panašiomis ligomis serga kaimynai lenkai, vengrai, jau nekalbant apie kylančią rusiškojo šovinizmo bangą.
Facebooke`o socialiniame tinkle susibūrę lenkų tautininkai kovo 17 dieną pasišovė atvykti į Vilnių vaduoti vietos lenkus iš lietuvių priespaudos. Šios margos kompanijos, pasivadinusios „Marsz Niepodległości“ , branduolį sudaro futbolo sirgaliai, pagarsėję riaušėmis Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione. Ir tai ne pavieniai chuliganėliai. Vien internete „Marsz Niepodległości“ vienija arti 30 tūkstančių gerbėjų. Kaip į juos reaguosime? Gal mums į Varšuvą deleguoti jaunalietuvių legioną?
Visi trokštame gyventi savo protėvių žemėse. Migracija nėra sveikintinas dalykas. Tačiau ji vyksta visame pasaulyje. Todėl neturime kito kelio – tik puoselėti tautines vertybes ir stiprinti pagarbą vieni kitiems.
Įsivaizduokime, jei staiga į Londono gatves išeitų britai ir imtų šūkauti „Jungtinė Karalystė – britams! Lietuviai – lauk!“. Kaip jaustųsi ten įsikūrę mūsų broliai, seserys, vaikai?
Žinoma, tai sunkiai įsivaizduojamas scenarijus. Daugelis Europos ir pasaulio valstybių sugebėjo pasimokyti iš skaudžių praeities pamokų. Tačiau ar pasimokėme mes, lietuviai?
Kalba, teritorija, kultūra, papročiai yra atributai, kuriuos privalome visokeriopai saugoti. Dėl to ir kovojome už Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau šovinizmui ir ksenofobijai civilizuotoje visuomenėje neturi būti vietos.
Linkiu visiems Lietuvos žmonėms Nepriklausomybės atkūrimo dieną švęsti be neapykantos, oriai ir pakiliai. Būkime laisvi. Džiaukimės savo valstybe ir vieni kitais!