E. Zingeris:

– Nadia, Nadia Savčenko. Mūsų kolegė čia, Europos Tarybos pastate. Europos centre, Strasbūre, kuris kaip matote pro langą nebuvo sugriautas net Antrojo pasaulinio karo metu, o mūsų žemės – Kijevas, Vilnius, Minskas, Lenkija, Varšuva – visi buvo sugriauti.

Šiose žemėse per kelis šimtus metų žuvo šimtai milijonų žmonių. Mes bandome stotis ant kojų. Ir jūs šiuo metu mus remiate jau ne kovos lauke. Ir ačiū jums už tuos du narsos metus, nes mes visi iš šio pastato į jus žiūrėjome kaip į žmogų, iškėlusį kaip Prancūzijos revoliucijos metu laisvės vėliavą barikadose. Ačiū jums, Nadia, tų politikų vardu, kurie prieš 25 metus Vidurio Europoje – Prahoje, Vilniuje, Varšuvoje pasuko laisvės keliu, suspėjo 90-aisiais, grubiai tariant, „susivynioti meškeres“ ir atsidurti Europos Sąjungoje ir NATO, o jūs – Ukraina – tai darote dabar.

Turiu labai paprastą klausimą: ką galėtumėte pasakyti negausiai, bet atkakliai Lietuvos tautai, Lietuvai, visoms Lietuvoje gyvenančioms tautoms? Jūs žinote, kad mes pasus davėme visiems norintiems, Lietuva 90-aisiais – atvira šalis, aš čia nuo 1993 metų ir prisimenu, kad Ukraina 1996 metais tapo šios organizacijos nare, ir čia daug metų atvažiuodavo visa plejada drąsių žmonių iš Kijevo.

Dabar jūs – mūsų kertinis akmuo, visa Europos Taryba kasdien jums ploja, ploja įvairiose patalpose, ploja jūsų drąsai. Kaip pratęsti šį jūsų drąsos kelią ateityje, kaip juo užkrėsti mus visus ir pagreitinti reformas Ukrainoje? Mes tai suspėjome padaryti 90-aisiais, o jūs tai darote dabar. Ką galėtumėte palinkėti tiems, kurie suspėjo, kurie dabar gyvena po NATO sparnu, ir kurie per sieną žiūri į jus ir jums padeda integruotis į Europos erdvę. Jūs mums – Žana d‘Ark, tai akivaizdu. Bet ką daryti toliau? Ką jūs patartumėte?

N. Savčenko:

– Pirmiausia noriu labai padėkoti tokiai mažai, bet, kaip jūs sakėte, tokios didelės dvasios lietuvių tautai. Labai ačiū už paramą, už jūsų aiškią ir nuoseklią poziciją. Už tai, kad jūs atkakliai nesitraukėte, parodydami tolimai Vakarų Europai, kuri, gal būt, ne taip jaučia ir supranta Ukrainą, mes matėme, kad tai iš tikro reikalinga, tai – mūsų, visos Europos ir viso pasaulio reikalas.

Tai įvyko jūsų dėka, jūsų Prezidentės Dalios Grybauskaitės dėka, ji netgi man parašė laišką, į kurį aš atsakiau. Ir aš tikiuosi, kad bus galimybė pasimatyti su jūsų Prezidente ir jūsų nuostabia tauta, pabendrauti su žmonėmis, kai atvyksiu į Lietuvą. Tai bus liepos mėnesį.

Labai džiaugiuosi galimybe aplankyti jūsų šalį. Labai dėkoju už pakvietimą. Manau, kad mūsų su jumis laukia nuostabi ateitis, nes ir pas jus, ir pas mus yra jaunų žmonių, kurie nusiteikę europietiškai, tai eurooptimistai, naujieji politikai, kurie dar nesusitepę korupcija, sąžiningi, nori gyventi ir dirbti savo tautai. Pas mus jie ateis į valdžią.

Taip, jums tai pavyko iškart, mums, deja, tada kažkaip nepavyko. Kadangi jūs žengėte vieną žingsnį, mums dabar tenka jus vytis septynmyliais žingsniais. Pas mus vieną Maidaną seka kitas būtent dėl to, kad išvalytume mūsų valdžios sąmonę nuo to sovietinio mentaliteto ir įlietume jauno kraujo.

Taip, tai nelengva. Mes mokame didesnę kainą. Tuo labiau, kad „padeda“ Rytų kaimynas, kuris niekaip neleidžia Ukrainai būti savarankiška ir žvelgti laisvai. Ir vis dar laiko Ukrainą savo pasienio teritorija, ant kurios gali uždėti savo leteną.

Bet mes – ne Rusija, niekada ja ir nebuvome. Pas mus bendras matymas su lenkais, lietuviais, latviais, estais. Nepaisant to, kad kažkada buvome vieno caro valdomi, vienoje kunigaikštystėje, bendrai kariavome ir taip toliau, bet žmonės, norėdami žengti pirmyn, turi išmokti nesiginčyti dėl istorijos. Jei mes norime žvelgti į ateitį, mes matome šią ribą ir einame toliau.

Rusija dabar vis dar bando kapstytis ten kažkur giliai, bet tik tame gylyje, kuris jai reikalingas, norėdama kažką įrodyti pasauliui. Tai bjauru, žema ir niekšiška. Aš manau, kad mūsų ir mūsų Baltijos kaimynių laukia didelė ateitis. Aš būtinai atvažiuosiu pas jus, būtinai dar kartą visiems labai padėkosiu. Aš dar nesusipažinusi su mechanizmais, aš dar tik mokausi, visai neseniai tapau politike, bet tikrai žinau, kad mes rasime tą kelią, intuityviai tai jaučiu, tai kažkur netoli. Jeigu yra dviratis, jo nereikia išradinėti. Reikia tik parinkti atitinkamą dviračio modelį savo šaliai, sėsti ir paprasčiausiai juo važiuoti.
Nadija Savčenko

E. Zingeris:

– Mes per jus dar kartą išgyvenome savo 90-uosius. Tai jausmas, kuomet žmonės gali savo gyvybę paaukoti už jus Vilniuje, Taline, Rygoje, Varšuvoje. Manau ir kitur – Čekijoje, kaip ir visi europiečiai. Apie spartinimą.

Manau per metus visgi mes jums padarysime bevizį režimą, kad prie sienos jūsų nežemintų, nereikėtų pildyti tų popierėlių, kai kiekvienas ukrainietis atvyksta į Vokietiją ar Lietuvą. Kad visa tauta gyventų bendroje bevizėje erdvėje.

Kitas dalykas – Asociacijos sutartis. Prisimenate, kai Lietuva pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai, tą pusmetį, mes galėjome imtis transporto, atominės energetikos temų, bet ėmėmės jūsų, pasirinkome Rytų kaimynystę. Po savo sparnu priglobėme Ukrainą, Gruziją ir Moldovą, ir tada ponas Janukovičius pasakė „Ne“. O aš jau gruodžio 3 dieną buvau Maidane, ir sakiau, kad jeigu Janukovičius sako „Ne“, tai ką pasakys tauta? Ir tauta pasakė „Taip“, „Mes už Europą“.

Greitėjimas. Keletą žodžių apie tai, kaip tikitės greitai panaikinti tą nedidelį, bet tragišką Ukrainos atsilikimą nuo visų geopolitinių procesų? Kaip pagreitinti šio didelio, bet mums svarbaus Ukrainos vagono judėjimą link Europos Sąjungos ir civilizacijos? Kokias, jūsų nuomone, pagrindines ir aiškias kliūtis reiktų įveikti Ukrainai jungiantis prie mūsų Europos Sąjungoje? Manau ir NATO taip pat, nes jūs, manau, už stojimą į NATO?

N. Savčenko:

– Ką galima pasakyti? Jūs mums suteikėte gerą progą. Bet, deja, suteikėte valdant ne tai valdžiai.

E. Zingeris:

– Lapkričio 28 d.

N. Savčenko:

– Taip. Mes jau dvejus metus galėjome ne kariauti, o pradėti judėti Europos keliu. Deja, sunku dirbti su Ukrainos valdžia, nes paprastai tauta nori vieno, o valdžia stengiasi primesti kita. Ką daryti dabar? Aš galvoju, kad dabar valdžia jau tapo protingesnė, jie supranta, kad tauta vis tiek tars savo žodį, todėl mokosi išgirsti tautą. Tauta kiekvieną kartą jiems primins, kur jos valdžia neišgirdo.

Manau, dabar jau turime visas galimybes ir tautos valią bei kažkokios dalies jaunų politikų norą veikti kitaip. Ir aš dėsiu visas pastangas siekdama įtikinti senuosius politikus, kad laikas gyventi naujoviškai, o naujus politikus – paremti pastaruosius, mokytis iš jų siekiant teisingai veikti.

Tikiuosi, kad nuo šiol mes kažkaip startuosime, ir jeigu Europa mums dar kartą atvers duris, atsisuks į mus veidu po viso to, ko mums pastaruoju metu nepavyko padaryti, tai šį kartą Ukraina bus dėkinga, ir mes pasistengsime jums neatnešti karo, mes pasistengsime apginti. Ir čia mums reikalinga taip pat ir jūsų pagalba, nes mes sieną saugojame savo gyvybių kaina, bet jeigu mums padės ekonomiškai ir politiškai, mums bus lengviau apsaugoti Europą ir Ukrainą nuo Rusijos agresijos.

Nežinau, kaip jums tai dabar išdėstyti penkiais punktais, bet manau bus parašyti dokumentai, po žodžių bus ir veiksmai, ir tikiuosi, viskas greitai pavyks.

E. Zingeris:

– Jūs – puiki politikė. Girdėjau jūsų pirmą pasisakymą. Po jūsų labai ramaus pasisakymo salėje nuvilnijo pozityvus ūžesys. Tai buvo ramus, apgalvotas tolygus pasisakymas, nors tai truko viso labo keletą minučių salėje.

Po to buvo pasisakymai frakcijose. Tai didelis atradimas Europai. Jūs – Europos politikė, ir aš jus sveikinu. Sveikinu jūsų sugebėjimą valdyti emocijas. Įsijausti į situaciją, kur kiekvienas žodis turi būti apgalvotas, nėra taip lengva. Nelengva save cenzūruoti ir sakyti žodžius, kurie atitinka jūsų politines pažiūras.

Iš daugelio politikų, kurie čia dirba jau keletą dešimtmečių, girdėjau, kad jie dėkingi sutikę kolegę, kuri yra ne tik emocionali, teisinga vadovė, ne tik laiko iškėlusi vėliavą (beje, už jūsų nugaros ten Vengrijos revoliucijos vėliava, iš kurios išimti tie nelaimingi kūjis ir pjautuvas), jūs čia, ko gero, esate paskutinė iš visų revoliucijų – Sąjūdžio, Lenkijos Solidarumo – atstovų. Mes matėme jūsų pasipriešinimą kalėjime. Mums tai buvo ta pati Vengrijos 1956 metų, Lenkijos, Lietuvos 90-ųjų revoliucija, 1968 metais Prahoje.

O dabar apie sąvoką „žingsnis po žingsnio“. Aš manau, kad žingsnis po žingsnio jūs aiškiai integruosite Ukrainą pagal tuos standartus, kurių čia daugmaž laikomasi. Jūsų nesusižavėję laukia ir kai kurie gal būt negatyviai nusiteikę Vakaruose. Bet aš jus sveikinu kaip naują, nuostabią politikę.

N. Savčenko:

– Ačiū, labai ačiū už šiltus žodžius. Stengsiuosi, mokysiuos.

E. Zingeris:

– Nuoširdžiai su ašaromis akyse sveikinu.

N. Savčenko:

– Ačiū. Atvažiuokite pas mus į Ukrainą ir laukite manęs Lietuvoje.