Rusai išėjo kariauti į Siriją... kas čia bus, ką dabar sumanė? Ogi iš tikro tai nieko neįprasto. V. Putino šalis jau parodė, kad jos prigimtis tiesiog tokia – jai nekariauti negalima. Reikia tik nedidelio preteksto karui, o nedideliam sugalvojimui didelių sugebėjimų nereikia.
Juolab kad Vakarai su visu B. Obama dar kartą pasidavė idėjai „geriau dialogas, nei konfrontacija“. Tylomis leido Rusijos diktatoriui pradėti naują karo žygį, iš dalies galintį nuplauti senas nuodėmes. Dar vienas obamiškas „suminkštėjimas“ taip pat nieko naujo – prieš septynerius metus prižadėtas santykių su Rusija kompiuterio perkrovimas baigėsi tuo, kad santykius suėdė rusiškas Krymo virusas, o pompastiškas Vidurio Rytų problemos sprendimas, tapo tik dar gilesne problema. Pirmasis B. Obamos pasirašytas popierius dėl Gvantanamo kalėjimo uždarymo taip ir liko tik popieriumi. Kalėjimas veikia, ir jo dar labai labai reikia.
Rusijos dalyvavimas tarptautiniuose reikaluose jei ir atnešdavo karinių pergalių, tai laimės tikrai nelemdavo. Maskvėnų (arba maskolių) karinių konfliktų istorija kur kas gausesnė, nei taikos ir ekonominio klestėjimo aprašymų kiekis. Kai Maskvos kunigaikštystė tapo imperija, nebuvo nė dešimtmečio be karo: imperija ėjo tai į vakarus, tai į pietus, visada kažką naikindama ir griaudama.
Griovė Švediją ir Lietuvą, naikino kazokus ir Kaukazo tautas. Raudonieji komisarai pasirodė nuožmesni už carinės ekspansijos ideologus, nes šalia viso kito buvo dar ir neišauklėti, posovietinę Rusiją užvaldę ne intelektualai, o slaptųjų tarnybų klerkai. Skaičiai pateikiami šiame tekste šiurpūs, bet jie nebus visai patikimi ir neapskundžiami jau vien dėl to, kad šioje valstybėje slėpti tiesą visada atrodė svarbiau nei žiūrėti tiesai į akis.
Tad ir vėl nieko naujo. Pakanka pažvelgti į SSSR/Rusijos istoriją po Antrojo pasaulinio karo ir pasirodys, kad jau ir taikių penkmečių, kokiais Maskva mėgo skaičiuoti laiką, praktiškai nebuvo.
Antrąjį pasaulinį karą sovietinė imperija baigė ne tik su didžiausia kariauna, bet ir su didžiausiais karo nuostoliais. Pergalės diena nebuvo karo pabaigos diena, veikiau, naujų karų virtinės preliudija.
Pusiau oficialūs duomenys byloja, kad SSSR kariuomenės dalyvavo Kinijos pilietiniame kare bei Korėjos kare. Dalyvavusių būta apie 20-30 tūkstančių, žuvusių abiejuose karuose daugiau kaip tūkstantis. Kokie buvo nuostoliai teikiant „brolišką“ paramą Afrikos šalims, malšinant protestus Rytų Vokietijoje ir Lenkijoje šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje, prieinamuose šaltiniuose rasti nepavyko. Šiek tiek daugiau žinių yra apie 1956 metus Vengrijoje.
„Gelbstint“ žlungantį komunistinį režimą dalyvavo apie 30 000 sovietų karių, apie 700 iš „taikingos“ operacijos grįžo karstuose. Kiek žuvo Vengrijos civilių ir kiek jų „atsėdėjo“, dar ir šiandien ne iki galo aišku.
Žinoma, kad SSSR kariniai “specialistai” savaip talkino ir kitoms kariaujančios šalims. Kadangi jų statusas ne visada apibrėžtas kariniais laipsniais, tad ir žuvusiųjų bei kare nužudytųjų skaičių galima tik nuspėti.
Manoma, kad septintajame dešimtmetyje apie 3000 SSSR kariškių kariavo ar „konsultavo“ Vietname, apie 15 000 Egipte ir Sirijoje (prieš kelis kartus mažesnį Izraelį). Žuvo nuo keliolikos iki keliasdešimt karių, kai kurios žūtys vadintos tiesiog nelaimingais atsitikimais ar staigiomis mirtimis. Apie 300 tūkstančių kareivių ir karininkų buvo pasiųsta malšinti Prahos pavasario, beveik šimtas liko žuvusiųjų sąrašuose. Aštuntajame dešimtmetyje sovietiniai kariai buvo siunčiami į Angolą, Etiopiją. Angoloje, neoficialiais skaičiavimais, jų būta iki dešimties tūkstančių, žuvusiųjų - nuo keliolikos iki keliasdešimt. Galų gale, paskutinė sovietinė karinė iškyla – Afganistanas.
1979-1989 metais į šią šalį pasiųsta apie 115 tūkstančių kariškių. Žuvo apie 15 000, t.y. beveik kas aštuntas. Tai – milžiniški nuostoliai, absoliučiais ir santykiniais skaičiais, rodantys ne tik agresijos mąstą, bet ir nevykusią taktiką. Afganistano karas, kaip žinome, paliko pėdsaką ne vienoje Lietuvos šeimoje, jo žaizdos dar neužgydytos ir šiandien. Afganistane koks nors talibanas atrodo žymiai taikesnis už anuometinę sovietinę brolišką pagalbą. Nereikės daug laiko, kad ir Sirijoje bus manoma panašiai.
O kas po to, kai SSSR teises ir pareigas perėmė Rusija? Nieko naujo, karai nesibaigė. 1991-1994 metais Rusijos kariuomenė „tvarkė“ Gruziją ir Moldovą. Tikslus dalyvavusių Rusijos kariškių skaičius vis dar lieka karine paslaptimi. Neoficialiai žinoma, kad Gruzijoje žuvo apie 120 Maskvos „pasiuntinių“, Moldovoje – per 20. Rusijos ginkluotosios pajėgos beveik 300 žmonių neteko Tadžikijos pilietiniame kare, apie 70 – atplėšiant nuo Gruzijos Abchaziją ir Pietų Osetiją. Tai tie patys „įšaldyti“ konfliktai – dar kilsiančių karų pusfabrikačiai, kurios belieka pašildyti.
Kaip Rusija kariauja su Ukraina, galima pamatyti iš kasdienių žinių suvestinių. Oficialiai dalyvavimą vis dar neigia, nors niekas tais neigimais nebetiki, juolab kad žuvusių kariškių ar žaliakailių karinių „turistų“ skaičius jau seniai keturženklis. Pagal netektis – tai kruviniausias karas po Afganistano, karas, kuris toli gražu dar nesibaigė. Karas, kuris aiškiai nenusisekė – grakščios ir šaunios pergalės vietoje – nevykusios Donbaso Respublikos, tarptautinė gėda ir sankcijos.
Nenuostabu, kad pasirodymu Sirijoje bandoma ginti munduro garbę, formaliai rusai gali sakyti giną teisėtą valdžią ir net krikščioniškas vertybes. Nors ginti vertybes nevertybinėmis priemonėmis kažin ar pavyks. Jei kas dar mano, kad minėtoji kariauna Sirijoje gali elgtis kitaip, nei elgėsi Afganistane ar Ukrainoje, tai tepaskuba keisti savo manymą. Galima jau dabar prognozuoti naujas žūtis ir „nelaimingus“ atsitikimus kariškių tarpe ir kur kas didesnes civilių aukas.
Ekscentriškas Ženevos tarptautinių santykių instituto profesorius Kurtas Gasteigeris, kurio studentu teko būti, nesunkiai sukirsdavo visus, kurie bandė rasti Rusijos politikoje kokią nors Didžiąją Strategiją ar Vakarams neįkandamą politinė logiką. Viskas kur kas paprasčiau – jėga, kuriai protas tik trukdo, prasčiokiška pažiūra į žmogiškumą ir geopolitinis godumas. Bolševikinis režimas jei ir pasiekdavo formalias pergales, užkulisiuose visada pralaimėdavo moraliai, nekalbant jau apie ekonomikos katastrofas. Turtingiausia, resursais, pasaulio šalis taip ir nepadarė savo žmonių, nei turtingais, nei kaip kitaip laimingais.
Yra sakančių – pasaulio galingieji niekuo nesiskiria: visi cinikai, visi žudikai. Netiesa. Ne visos jos – didžiosios valstybės – vienodos. Amerikiečiai skrupulingai atskiria kovotojus ir civilius, teisia tuos, kurie nepadoriai elgiasi su belaisviais, net ir mūšio įkarštyje nepamišta, kad karys yra ne žudikas, o žmogaus teisių gynėjas. Amerikiečiai savo žuvusiems stato memorialus ir atsimena jų tėvus bei artimuosius. Rusai nuduoda, kad nieko nebuvo, kare visi tokie patys civiliai –kombatantai. Net ir tie, kurie gal nuoširdžiai krito dėl tėvynės, sovietinei ir rusiškai tėvynei tik galvos skausmas...