Tačiau raketa nukrypo nuo kurso ir be didelės skriaudos pasauliui nukrito kažkur Mongolijos dykumose.
Jei žinia būtų tikra, ji reikštų pirmąjį realų branduolinio ginklo panaudojimą po Nagasakio, tačiau joks rimtesnis politikos žinovas negalvoja, kad Šiaurės Korėja nutrauks nuo 1953 metų besitęsiančias paliaubas ir ims svaidytis savo santykinai primityviomis raketomis.
Galima priminti, kad karas, su permaininga sėkme vykęs Korėjos pusiasalyje 1950-1953 metais formaliai nesibaigė, jau beveik šešis dešimtmečius galioja tik laikina paliaubų sutartis. Per tą laiką Šiaurės ir Pietų Korėjos nuėjo skirtingais keliais, tačiau karo taip ir nebaigė.
Atrodo, kad Šiaurės Korėja, tapusi de facto branduoline valstybe, gali leisti sau „šokdinti“ visą tarptautinę bendriją, o visų pirma giminaičius pietinėje pusiasalio dalyje ir jų sąjungininkę – JAV. Aišku viena, kad pasaulis, koks galingas ir protingas bebūtų, politikos avantiūristams tramdomųjų marškinių nesukūrė.
Norint atsakyti, kas bus ir kaip mums elgtis šioje situacijoje, reikia atsisakyti kai kurių politikos mitų ir sukurti aiškią Šiaurės Korėjos sulaikymo strategiją.
Mitai
Pirmasis plačiai paplitęs mitas teigia, kad šalį valdo jaunas beprotis, galintis pasielgti visai nelogiškai ir neetiškai.
Pasaulio demokratai įsitikinę, kad demokratijai alternatyvos nėra, tad diktatorius paprastai skirsto į dvi grupes – tai arba bepročiai, nežinantys, ką daro, arba labai protingi despotai, gerai žinantys, kaip valdyti savo aplinką, minią ir visą valstybę. Tie, kuriuos pavyksta nuversti, paprastai atgaline data paskelbiami despotais, tie, kurie lieka valdžioje, lieka su bepročio etikete.
Tikrai neturime Kim Jong Uno psichikos patikrinimo testų rezultatų, tačiau apie bepročius Šiaurės Korėjoje kalbama nuo pat pasaulio padalijimo momento. Ilgametis šalies vadovas Kim Ir Senas (kitaip dar Kim Il Sungas) buvo „beprotis“, nes saugojo stalininę sistemą savo šalyje dešimtmečiams praėjus nuo Josifo Visarionovičiaus mirties, net ir tada, kai pasaulis giedojo apie permainų vėjus.
Jo sūnus Kim Čen Iras (kitaip dar Kim Čong Ilas), kaltintas beprotyste dėl uždaro gyvenimo būdo, nenoro rodytis viešumoje, neva dėl liguistos priklausomybės nuo video pramogų ir brangaus alkoholio. Politikai turi būti veikiau ekstravertai. Dabartinis jaunėlis yra tėvo priešingybė – mėgsta viešai kalbėti ir fotografuotis, turi gražią žmoną, neslepia jos nuo visuomenės, kuria Šiaurės Korėjos politinį popsą ir suka galvas. Galvosūkis užsienio ekspertams – beprotis, ar ne?
Tai kas valdo šią valstybę, jei ne beprotis, tai – nomenklatūra, kuri (istorijos pamokos rodo) niekada nebūna vienalytė ir gebanti daryti racionalius sprendimus. Sprendimai veikiau daromi savo pačios išlikimui. Tad, nusikračius mitų, reiktų klausti, kodėl tai šaliai naudinga gyventi taip, o ne kitaip.
Kitas paplitęs mitas kalba apie tai, kad Šiaurės Korėja yra rimtai pasiruošusi totaliam karui. Prieš Pietų Korėją nukreiptas didžiulis įprastinės ginkluotės arsenalas.
Arsenalas – ne mitas, tačiau ekonominė situacija ir technologinis atsilikimas byloja, kad net ir visuotinės mobilizacijos atveju, šalis negali tikėtis karinės pergalės. Nors formaliai karas ir šiandien tebevyksta, reikia pripažinti, kad JAV šešis dešimtmečius ryžtingai gynė savo pozicijas Korėjos pusiasalyje, sėkmingai atgrasė šiaurės diktatorius. Daugiau tikėtis galima ne kariaujant, o gąsdinant karu, suirute, badu dar daug kuo, ko demokratinė bendrija paniškai bijo.
Visos Pchenjano provokacijos prasidėdavo ir pasibaigdavo – jomis visada buvo „testuojamas“ kiekvienas Pietų Korėjos prezidentas. Nuo 1992 metų visi penki nauji Pietų Korėjos prezidentai buvo sutinkami kariniais patriukšmavimais. Beje, Pietų Korėjos prezidentai visada demonstruodavo susitvardymą ir racionalų elgesį. Labiausia tikėtina, kad taip bus ir šį kartą.
Tiesa, šis atvejis kiek ypatingas. Viena vertus, Pietų Korėjai pirmą kartą vadovauja moteris, kita vertus, provokacijų dozė didėja ir pietiečių kantrybė gali trūkti. 2010 metais užpuolus karo laivą, žuvo 46 jūreiviai, dar niekada anksčiau taip nebuvo. Neseniai Šiaurės Korėja, kad ir nelabai sėkmingai, vis dėlto paleido dirbtinį žemės palydovą, o tai rodo, kad raketas, galinčias pernešti kokį nors užtaisą, ji turi. Užtaisas gali būtu branduolinis, nes atlikti mažiausiai trys branduoliniai bandymai. Ji formaliai tapo trečiąja šalimi (po SSSR ir Kinijos) nukreipusi savo branduolinį arsenalą prieš JAV. Anksčiau taip nebuvo, tad paprasčiausiai nusiraminti nebūtų atsargu.
Politikos klaidos
Karo grėsmė didėja ne tik dėl Šiaurė Korėjos lyderių ir nomenklatūros. Demokratinis pasaulis ne tik neturi aiškios strategijos, kaip elgtis su ta šalimi, bet ir daro lemtingas politines klaidas.
Prieš du dešimtmečius populiari „istorijos pabaigos“ nuotaika skatino laukti ir tikėtis, kad Pchenjano diktatūros dienos suskaičiuotos – ji žlugs, nes apskritai atėjo diktatūrų žlugimo metas. Šiaurės Kimas buvo paliktas ramybėje, tikintis, kad jis pats pradės reformas. Nepradėjo. Nepradėjo ir „jaunoji karta“, nors paprastai tikimasi, kad diktatoriaus mirtis būna išnaudojama kaip pretekstas reformų pradžiai.
Būta ir Korėjos suvienijimo vilčių. Politikai spėjo sumodeliuoti, kaip Vieningos Vokietijos modeliu galima sujungti dvi Korėjos valstybes, tiksliau vargingą šiaurę prijungti prie klestinčių pietų. Keletas žingsnių suartėjimo kryptimi žengta, tačiau entuziazmas greit išblėso – projektas ganėtinai brangus Seului ir gėdingas Pchenjanui. Korėjietiška Berlyno siena taip ir liko nenugriauta, toliau „valdiško“ projekto įvykiai nepasistūmėjo.
Aišku, branduolinė Šiaurės Korėjos programa sukėlė daug nerimo. Amerikiečiai sugalvojo projektą „maistas už grėsmę“ – humanitarinė parama skurstančiai šaliais mainais už branduolinės programos uždarymą. Pchenjano valdžia (matyt, ne beprotė) pasiūlymą priėmė, priėmė ir paramą, tačiau programą tik laikinai suspendavo. Po to vėl tęsė, po to vėl suspendavo už naują paramos porciją. Šiandien, atrodo, reaktorius ir vėl bus paleistas. Vadinasi vėl reikės mokėti, tik dar brangiau... Beje, mūsų sumokėti pinigai negrąžinami.
Galiausiai, santykių „perkrovimas“. Galvoti demokratijos apaštalai nutarė, kad diktatoriai iš prigimties nėra blogi. Reikia su jais tik draugiškai pabendrauti ir visokie lukašenkos bei kimai virs dorais gerais gorbačiovais. Bandymai nepatvirtino perkrovimo teorijos. Kuo toliau, tuo labiau aišku, kad Gorbačiovas buvo ne taisyklė, o reta, labai reta išimtis. Gaila, bet taip.
Ką daryti?
Tai reikės ar nereikės mums ginti savo vakarietiškas vertybes Korėjos pusiasalyje? Galimybių arsenalas ribotas.
Pirmasis scenarijus gali būti vienas kito pagąsdinimas ir... nieko nedarymas. Taip vyksta ir šiuo metu. Didelė tikimybė, kad tolesnė įvykių eiga bus paprasta – Šiaurės Korėja vėl pasigamins medžiagos keliems branduoliniams užtaisams, o po to suspenduos programą mainais į dar vieną humanitarinės pagalbos porciją. Tad ne kariausime su režimu, o jį maitinsime.
Antrasis scenarijus gali būti kaip tik priešingas – ne humanitarinė pagalba, o sankcijos, tikintis, kad režimas politiškai nugaiš. Šiokios tokios sankcijos jau yra įvestos, yra net manančių, kad būtent jos alina šalį, tačiau dėl sankcijų gali kilti daug nesutarimų demokratijos pusėje – prieš ką sankcijos – prieš šalies vadovus ar žmones? Ar izoliuota šalis netaps dar labiau agresyvesnė? Santykių su Iranu raida rodo, kad ypatingo efektyvumo pasiekti nepavyksta.
Kalbama apie diversijos (kai kas vadina izraelietišką) scenarijų – tiesiog sunaikinti Šiaurės Korėjos masinio naikinimo ginklo gamybos infrastruktūrą. Amerikiečiai turi visas galimybes tai padaryti. Tačiau oponentai prikiš, kad ne visai viską žinome (Irako atveju „žinojimas“ vėliau virto kaltinimu prieš pačią Ameriką), prikiš, kad tokia įvykių eiga tik paaštrins diktatoriaus psichikos problemas... tada jau nieko nebesukontroliuosime.
Galiausiai – karas prieš Šiaurės Korėjos režimą. Kariauti nepopuliaru, tačiau ginti vertybes gali ir prireikti. Tai būtų gal efektyviausias, tačiau labai nenorimas sprendimas. JAV moka kariauti ir turi tam geras technines galimybes, tačiau laimėti pokario (nesakau taikos, tai ne taika) dažnai nesugeba. Irako pamoka dar iki galo neišmokta. Amerikai tenka prisiminti ir Vietnamo pamoką. Analogijų galima rasti. Didele dalimi tos analogijos ne JAV ir ne mūsų vakarietiškų vertybių gynimo naudai.
Abi Korėjas galima paveikti regioninių valstybių spaudimu. Nereikia pamiršti, kad ką darytume, Šiaurės Korėjai svarbus Kinijos ir buvusios SSSR faktorius. Rusai „socialistinę“ Korėją paprasčiausiai pametė, paliko likimo valiai. Kinija elgiasi kur kas subtiliau, iki šiol įstengdama palaikyti pakankamai gerus santykius su abiem pusiasalio valstybėm. Tyli diplomatija geriau nei neatsakingas branduolinio ginklo naudojimas.
Duoti Korėjai dar vieną šansą reformoms? Tokio šanso niekas neatėmė, tačiau tenka pripažinti, kad tai ilgas ir labai sunkus procesas. Mes gal ir tikime, kad demokratija, rinkos ekonomika ir žmogaus teisės yra būtina sąlyga sukurti teisinę valstybę, kuri jau yra Azijoje, taip negalvoja. Galiausiai reformos prasidėtų ne tik nuo diktatoriaus sprendimo. Ar reformas leis nomenklatūra, kuri yra diktatoriui draugas, o reformatoriui – priešas.
Epilogas
Žinomas tarptautininkas ir politikos filosofas Zbigniewas Brzezinskis prieš beveik du dešimtmečius savaip nupiešė XXI amžiaus, jau spėto pavadinti Azijos amžiumi, scenarijų. Pasak jo, dauguma Azijos bendruomenių dabar išgyvena tai, ką europiečiai patyrė prieš 100 metų – sparčią industrializaciją, radikalų gyvenimo būdo pasikeitimą, savotišką socio-kultūrinį šoką. Tačiau jo rezultatas visai ne politinė ir socialinė laimė. Atvirkščiai – toks gyvenimo būdo pasikeitimas skatina naujų, dažnai psichopatinių ideologijų (tokios buvo fašizmas ir komunizmas) suklestėjimą ir totalinius karus. XX amžiuje europiečiai vien dėl minėtų dviejų socialinių mokymų prarado per 150 milijonų gyvybių. XXI amžiaus Azija penkis kartus didesnė, tad...