Ketverius metus gyvename praeitimi. Stiprėjant šalies ekonomikai, turime galimybę gyventi geriau. Vis dėlto liūdnas praeities šešėlis mūsų valstybėje vis dar atsiveja ir pensininką, ir naujagimį.
Bene labiausiai konservatorių–liberalų vyriausybės naktinių reformų ciniškumą pajuto mūsų pensininkai. Per vieną naktį, atsainiai tuomečių valdančiųjų mestelta frazė apie solidarumą, pasmerkė mūsų senjorus diržų susiveržimui.
Taupyti pensininkų sąskaita sunkmečiu nesiryžo nė viena Europos Sąjungos valstybė. Ir tik į valdžią sugrįžus kairiesiems, prasidėjo nurėžtų pensijų kompensacija. Būtent, kompensacija, o galėjo būti didinimas.
Iki šių metų pabaigos bus baigtos grąžinti konservatorių–liberalų vyriausybės sumažintos senatvės pensijos. Pradėtos mokėti kompensacijos (ir vėl – kompensacijos) 2010-2011 metais dirbusiems senatvės pensijų gavėjams, kuriems taip pat buvo sumažintos pensijos. Krizės metu nusavintų pensijų kompensavimui iš valstybės biudžeto reikia apie 130 mln. eurų.
Tačiau išmokame tik kompensacijas. Atstatydami buvusias pensijas, mes savo senjorus taip ir paliekame 2008 metų finansiniame lygyje. O kiek per tą laikotarpį pakilo įkainiai už paslaugas, maistą ir t.t.? O kiek pensininkų nurėžtos pensijos dalies jau nesulaukė? Už kompensacijai skirtus pinigus mūsų pensininkams galėjo būti net ne kartą, o triskart padidintos pensijos.
Senatvės pensijų atstatymas – toli gražu ne vienintelė socialdemokratų vyriausybei tekusi našta. Per krizę buvo sumažinti atlyginimai didelei daliai biudžetininkų – valstybės tarnautojams, mokytojams, medikams, prokurorams, teisėjams ir kitiems pareigūnams. Nurėžti pinigai bus grąžinti iki 2020 metų pabaigos. Atlyginimų kompensavimui vien 2016 metais reikia virš 6 mln. eurų. Iš viso – apie 121 mln. eurų.
Tai dar ne viskas. Socialdemokratų vyriausybei teko į iki krizinio lygio atstatyti ir ligos pašalpas – jos 3-7 nedarbingumo dieną vėl siekia 80 proc. darbo užmokesčio. Tam iš „Sodros“ biudžeto papildomai reikėjo apie 33,5 mln. eurų.
Didžiulių pinigų pareikalavo ir lig šiol reikalauja nustekenta, apleista krašto apsauga, kuriai konservatoriai kažkodėl tik dabar rodo išskirtinį dėmesį. Socialdemokratams teko ne tik grįžti į ankstesnį gynybos finansavimo lygį, bet ir skirti žymiai daugiau lėšų, kad vykdytume sau ir NATO iškeltą uždavinį – krašto apsaugai iki 2019 metų nuo bendrojo vidaus produkto skirti 2 proc. Finansavimas krašto apsaugai buvo nuosekliai didinamas kasmet nuo 2012 metų: 255,7 mln. (2012 m.), 267,3 mln. (2013 m.), 321,8 mln. (2014 m.), 425 mln. (2015 m.), 575 mln. (2016 m.) eurų.
Dar vieną 55,8 milijonų eurų kompensaciją vyriausybė turės sumokėti Vilniaus miesto savivaldybei, kaip žalos atlyginimą už laikotarpį iki 2012 metų, kai Vilniaus miesto biudžete buvo paliekama tik 40 procentų gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalis, t.y. mažiausia dalis, lyginant su kitomis savivaldybėmis.
Po Konstitucinio teismo išaiškinimo, kad GPM ribojimas be pagrindimo prieštarauja Konstitucijai, vyriausybei reiškia ne ką kita, kaip ir vėl privalomą kompensuoti praeitos konservatorių–liberalų vyriausybės valdymo laikotarpiu susidariusią 55,8 milijonų eurų žalą.
Nemenkų ir kitų piniginių „siurprizų“ socialdemokratai rado atėję į valdžią. 2008 metais A. Kubiliaus vyriausybė iš kairiųjų paveldėjo iki 14,6 proc. sumažėjusią valstybės skolą, o 2012 metais A. Butkevičiaus vadovaujamai vyriausybei buvo palikta 40 proc. nuo BVP lygio skola. A. Kubiliaus 2009–2012 metais valdymo laikotarpiu Lietuvos viešojo sektoriaus deficitas 6 kartus viršijo 2005–2008 metų lygmenį.
A. Butkevičiaus vyriausybė valdžios sektoriaus deficitą sumažino nuo 3,1 proc. 2012 metais iki 0,2 proc. 2015 metais. Ar protinga buvo imti paskolas su didžiausiomis palūkanomis? Panašu, kad konservatorių–liberalų vyriausybė vadovavosi Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV fraze „Mano amžiui užteks, o po manęs nors ir tvanas“.
Kovodami su ekonomine krize konservatoriai ir liberalai atmetė net kalbėjimosi su Tarptautiniu valiutos fondu galimybę, pasiskolino itin brangiai, ilgam laikui bei dalį paskolų paėmė doleriais. Jei 2009–2011 metais būtų skolintasi trejiems ar penkeriems metams, dabar Lietuva savo užsienio skolą galėtų aptarnauti per metus mokėdama 200–300 mln. eurų palūkanų. Dabar už neprotingai brangiai pasiskolintas sumas tenka mokėti 600 mln. eurų.
Konservatorių ir liberalų karpomos pensijos, algos, pašalpos skurdino mūsų žmones. Tuo pačiu modeliu sekė ir verslas, krizės metu masiškai atleidinėdamas darbuotojus ar nurėždamas atlyginimus. Šiandien vis dar tik kompensuodami, vydamiesi vakarykštę dieną, turime ne tik atsiplėšti, bet ir siekti ryškesnių pokyčių pragyvenimo, bendro šalies ekonominio pakilimo prasme.
Ir vis dėlto, nežiūrint besivejančių įsiskolinimų mūsų žmonėms, kuriuos reikėjo grąžinti, socialdemokratų vyriausybė net penkis kartus pakėlė minimalią mėnesio algą (MMA), kuri šiandien siekia 380 eurų.
Beje, kai vyriausybei vadovavo dešinieji, MMA nebuvo keliama net 4 metus. Pakėlė ir neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) nuo 166 iki 200 eurų, o papildomą NPD už kiekvieną vaiką (jau trečiąkart) – net dvigubai – nuo 60 iki 120 eurų. Du kartus pakeltos pensijos, vidutinis mėnesinis darbo užmokestis nuo 2013 iki 2015 metų išaugo daugiau nei 100 eurų – nuo 647 iki 757 eurų.
Ir tai dar ne viskas. Vyriausybė pasirūpino viešojo sektoriaus darbuotojais, kurių algas taip pat padidino: socialinių paslaugų, kultūros ir meno darbuotojams, pedagogams, darželių auklėtojams ir priešmokyklinio ugdymo pedagogams, policijos pareigūnams, ugniagesiams gelbėtojams, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojams.
Vyriausybės dėka, sugebėjome pasiekti mažiausią deficitą per 25-erius metus. Valdžios sektoriaus pajamų ir išlaidų deficitas – minus 0,2 procento bendrojo vidaus produkto. Sugebėjome pritraukti rekordinį investicijų srautą. Lietuva laiptelis po laiptelio kyla pasaulio ekonomikos konkurencingumo reitingo lentelėje. Įvertinant šalies institucinę aplinką, infrastruktūrą, makroekonomiką, sveikatą ir pradinį išsilavinimą, inovacijų ir verslo lankstumą, taip pat kylame aukštyn.
Lietuva yra priskiriama šalims, pereinančioms į naujovėmis grindžiamą ekonomiką. Nors ir gręžiodamiesi atgal, lopydami buvusios valdžios duobes, sugebame ekonomiškai augti, keisti socialinę politiką, stiprėti. Reitingai byloja, socialdemokratams grįžus į valdžią, auga ir gyventojų pasitikėjimas Lietuvos valstybe, demokratija.
Manau, svarbiausia, kad Lietuvos žmonės gyvenimo pagerėjimą pajustų realiai, o ne apie tai sužinotų tik iš pateikiamų skaičių. Tam reikia laiko, sąžiningo, skaidraus darbo ir tiesos sakymo savo piliečiams. To siekiu aš ir visa socialdemokratų partija.