E. Šablinskas. Dainelė „Nepabuvęs kareivėliu...“ turėtų patikti Kremliui

 (82)
Atrodo, kad šiandien turėti kitokią nuomonę apie šauktinių kariuomenės būtinybę ir po 2021-ųjų – pavojinga.
Eduardas Šablinskas
Eduardas Šablinskas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Dešiniųjų nuomonės lyderių tuoj pat būsi nuplaktas „diedovščiniškais“ liežuvio raumenų rimbais arba, geriausiu atveju, pavadintas „vatniku“ bei Putino draugu. Ar alternatyvi nuomonė šiandienos demokratinėje Lietuvoje prilygsta Tėvynės išdavimui?

O gal priešingai – vienos tiesos hipnozė yra pavojingesnė nei visi galimi priešai kartu sudėjus?

Pradėkime nuo to, kad dešinieji, unisonu tik ir kartojantys apie sėlinantį priešą bei jo atgrasymą jėga, patys to nesuprasdami, stumia mūsų valstybę ir jos visuomenę Putino režimo link, o ne nuo jo. Kodėl? Pažiūrėkite į mūsų viešąją erdvę iš šalies, be išankstinių nuostatų ar politinio angažuotumo.

Ką pamatysime? Vienkryptę komunikaciją su visa militarizacijos advokatų kontora: ponus Bačiulį, Matonį, karingąją ponią Juknevičienę, radikaliuosius šaulius, dešiniųjų pažiūrų laisvės gynėjus ar kariuomenės kūrėjus ir t. t.

Keista, kad šiame procese dalyvauja ir savo balsais antrina tiek liberalsąjūdiečiai, tiek darbiečiai, tiek ir dalis visuomeninio transliuotojo žurnalistų ar populiarių politikos apžvalgininkų.

Ir kaip kartais mintis pradeda gyvasis Rašytojų sąjungos klasikas, kas galėtų paneigti, kad toks kariškas lygiavimas pagal dešinę nėra palankus Kremliui? Juk vidinės komunikacijos tikslais Kremliui dabar priešų reikia kaip niekada, o geriausias priešas yra tas, kurį lengviausia tokiu parodyti.

Pripažinkime, švelniai tariant, ne tik patys militarizuojamės, bet tokiu vienkryptės komunikacijos srautu stengiamės paveikti ir kitus. O tai jau darosi panašu į propagandą, kai nepateikiant kitokių požiūrių ir apeliuojant į emocijas, siekiama daryti poveikį viešajai nuomonei. Juk nuo panašios, tik sklindančios iš Rytų, labai bėgame ir stengiamės jai atsispirti.

Gaila, kad diskusijų krašto gynybos ir kariuomenės ateities klausimu beveik nėra ir kažkodėl, pasak dešiniųjų, negali būti. Ir tą teigia tie patys žmonės, kurie krašto apsaugos finansavimą buvo sumažinę iki neregėtų žemumų! Matyt, pacifistais jų niekaip nepavadinsi.

Ką kalbėti apie pastarąją doktriną ir jos nuostatas, jei net argumentuota krašto apsaugos ministro pozicija dėl „šauktinių“ kariuomenės būtinybės po 2021-ųjų, pavyzdžiui, visuomeninės LRT televizijos laidoje „Savaitėje“ yra nušviečiama konservatyvių prožektorių šviesoje.

Gal išties dešinioji kariuomenės koncepcija su šauktiniais, koncepcija, kuri, nepaisant antikremliškų nuotaikų, nelabai tenutolusi nuo sovietinio modelio ir esanti brangi, neefektyvi bei labiau ideologinė nei pagrįsta laikotarpio realijų, yra nekvestionuotina? Nejaugi brangiai investuodami į modernią ginkluotę, ją patikėsime žaliam jaunimėliui, vietoj to, kad šauktinių biudžetą nukreiptumėme į profesionalus, jų įgūdžių didinimą ir, svarbiausia, norą likti kariuomenėje?

Be to, šauktinių šalininkai neatsako į pagrindinį klausimą, ar, pavyzdžiui, šiais metais šauktinių kareivinėse sulauksime Jono iš NBA, o gal pilietinė pareiga skirta tik paprastam Jonui ar Janui, neturtingam ir neįtakingų tėvų vaikiui iš provincijos? Ką daryti jam, besikabinančiam į gyvenimą, teturinčiam darbelį ar versliuką, gal dar žmoną ir vaikelį, ir štai – šaukimas? Pareiga ir patriotizmas – gerai, bet juo už būstą, komunalinius mokesčius ar už duoną kasdieninę – nesusimokėsi. Štai ir perkoši galvoje pažįstamų draugų ir giminaičių, besidarbuojančių Anglijoje ar Norvegijoje, ratą.

Nepykite, gerbiamieji, ir Kremliaus propagandos nesibaiminkite, – tai tik racionalus piliečio pasirinkimas, kurį taip garbinate savo ekonominėje politikoje, ypač gindami stambiojo verslo interesus. Todėl ir klausiu, kodėl įtakingam verslininkui galima elgtis racionaliai, o paprastam piliečiu – ne, nebent jis nepatenka į oficialią statistiką arba išvyksta iš Lietuvos, nenurodydamas priežasčių, dėl ko išvyksta.

Įdomu ir tai, kad kažkodėl dešinieji, kalbėdami apie privalomą tarnybą, kaip apie pareigą Tėvynei, vyriškumo mokyklą ir „bla bla“, kalba tik apie karines struktūras. Jei jau jie tokie uolūs šalininkai, kuo bloga civilinė alternatyva? Šiuo klausimu – tyla. Tylima, matyt, todėl, kad nepraėjęs „medicininės apžiūros“ įtakingų tėvelių sūnus (o gal ir dukra) galėtų patalkinti ligoninių ar senelių namų personalui. Gal tada ir solidarumo bei atjautos būtų daugiau?

Todėl ir atrodo taip, kad Lietuvos viešojoje erdvėje įsivyravusi retorika nėra taip toli nutolusi nuo dešiniosios Putino Rusijos propagandos, kuri tik ir stengiasi milžiniškas Rusijos problemas dangstyti karine galybe ir karinėmis avantiūromis. O gal viskas tikslinga, nes ką darytų dešinieji, jei nebeliktų politinę darbotvarkę padedančių kurti nors ir priešiškų, bet kolegų Rytuose?

Savaitės naujienų prenumerata
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus

Politiko akimis

A. Guoga. Kaip Lietuvai laimėti iš „Brexit“? (79)

Londono City‘is yra visos Europos Sąjungos finansinis branduolys. Per pastaruosius 30 metų City‘is augo ir plėtėsi. Šiandien čia - didžiausias pasaulio bankų, valiutų, kitų finansinių paslaugų centras.

R. Baškienė. Kam svarbus dirbantis žmogus? (40)

Darbo kodeksas – svarbiausias darbo santykius reglamentuojantis dokumentas – neabejotinai paveiks daugelį dirbančiųjų.

V. Baltraitienė. Tokios paramos iš konservatorių nesitikėjau (43)

Kas gi gali būti maloniau už netikėtą staigmeną? Turbūt tik tai, kad ją pateikia žmonės, iš kurių visiškai to nesitikėjai – politiniai oponentai. Svarstote, apie ką kalbu? Ogi apie mano kolegų iš Konservatorių partijos pateiktą planą, kaip gelbėti žemės ūkį.

A. Kubilius. Brexit: kodėl, kas toliau ir ką daryti? (281)

Britai pabalsavo. Nors kyla klausimas, ar dar galima vartoti tokį terminą, kaip „britai“: nes Anglija (be Londono) ir Velsas balsavo už išėjimą, o Škotija, Šiaurės Airija ir Londonas balsavo už pasilikimą.

J. Pundzius. Narkotikų plitimo prevencija: valstybės ar tik tėvų reikalas? (43)

Narkotikų vartojimas, ypač tarp jaunimo, dar niekuomet nebuvo pasiekęs tokio masto. Europos Komisija jau dešimtmetį tiria narkotikų vartojimo paplitimą Europos Sąjungos šalyse.