E. Šablinskas. Dainelė „Nepabuvęs kareivėliu...“ turėtų patikti Kremliui

 (82)
Atrodo, kad šiandien turėti kitokią nuomonę apie šauktinių kariuomenės būtinybę ir po 2021-ųjų – pavojinga.
Eduardas Šablinskas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Dešiniųjų nuomonės lyderių tuoj pat būsi nuplaktas „diedovščiniškais“ liežuvio raumenų rimbais arba, geriausiu atveju, pavadintas „vatniku“ bei Putino draugu. Ar alternatyvi nuomonė šiandienos demokratinėje Lietuvoje prilygsta Tėvynės išdavimui?

O gal priešingai – vienos tiesos hipnozė yra pavojingesnė nei visi galimi priešai kartu sudėjus?

Pradėkime nuo to, kad dešinieji, unisonu tik ir kartojantys apie sėlinantį priešą bei jo atgrasymą jėga, patys to nesuprasdami, stumia mūsų valstybę ir jos visuomenę Putino režimo link, o ne nuo jo. Kodėl? Pažiūrėkite į mūsų viešąją erdvę iš šalies, be išankstinių nuostatų ar politinio angažuotumo.

Ką pamatysime? Vienkryptę komunikaciją su visa militarizacijos advokatų kontora: ponus Bačiulį, Matonį, karingąją ponią Juknevičienę, radikaliuosius šaulius, dešiniųjų pažiūrų laisvės gynėjus ar kariuomenės kūrėjus ir t. t.

Keista, kad šiame procese dalyvauja ir savo balsais antrina tiek liberalsąjūdiečiai, tiek darbiečiai, tiek ir dalis visuomeninio transliuotojo žurnalistų ar populiarių politikos apžvalgininkų.

Ir kaip kartais mintis pradeda gyvasis Rašytojų sąjungos klasikas, kas galėtų paneigti, kad toks kariškas lygiavimas pagal dešinę nėra palankus Kremliui? Juk vidinės komunikacijos tikslais Kremliui dabar priešų reikia kaip niekada, o geriausias priešas yra tas, kurį lengviausia tokiu parodyti.

Pripažinkime, švelniai tariant, ne tik patys militarizuojamės, bet tokiu vienkryptės komunikacijos srautu stengiamės paveikti ir kitus. O tai jau darosi panašu į propagandą, kai nepateikiant kitokių požiūrių ir apeliuojant į emocijas, siekiama daryti poveikį viešajai nuomonei. Juk nuo panašios, tik sklindančios iš Rytų, labai bėgame ir stengiamės jai atsispirti.

Gaila, kad diskusijų krašto gynybos ir kariuomenės ateities klausimu beveik nėra ir kažkodėl, pasak dešiniųjų, negali būti. Ir tą teigia tie patys žmonės, kurie krašto apsaugos finansavimą buvo sumažinę iki neregėtų žemumų! Matyt, pacifistais jų niekaip nepavadinsi.

Ką kalbėti apie pastarąją doktriną ir jos nuostatas, jei net argumentuota krašto apsaugos ministro pozicija dėl „šauktinių“ kariuomenės būtinybės po 2021-ųjų, pavyzdžiui, visuomeninės LRT televizijos laidoje „Savaitėje“ yra nušviečiama konservatyvių prožektorių šviesoje.

Gal išties dešinioji kariuomenės koncepcija su šauktiniais, koncepcija, kuri, nepaisant antikremliškų nuotaikų, nelabai tenutolusi nuo sovietinio modelio ir esanti brangi, neefektyvi bei labiau ideologinė nei pagrįsta laikotarpio realijų, yra nekvestionuotina? Nejaugi brangiai investuodami į modernią ginkluotę, ją patikėsime žaliam jaunimėliui, vietoj to, kad šauktinių biudžetą nukreiptumėme į profesionalus, jų įgūdžių didinimą ir, svarbiausia, norą likti kariuomenėje?

Be to, šauktinių šalininkai neatsako į pagrindinį klausimą, ar, pavyzdžiui, šiais metais šauktinių kareivinėse sulauksime Jono iš NBA, o gal pilietinė pareiga skirta tik paprastam Jonui ar Janui, neturtingam ir neįtakingų tėvų vaikiui iš provincijos? Ką daryti jam, besikabinančiam į gyvenimą, teturinčiam darbelį ar versliuką, gal dar žmoną ir vaikelį, ir štai – šaukimas? Pareiga ir patriotizmas – gerai, bet juo už būstą, komunalinius mokesčius ar už duoną kasdieninę – nesusimokėsi. Štai ir perkoši galvoje pažįstamų draugų ir giminaičių, besidarbuojančių Anglijoje ar Norvegijoje, ratą.

Nepykite, gerbiamieji, ir Kremliaus propagandos nesibaiminkite, – tai tik racionalus piliečio pasirinkimas, kurį taip garbinate savo ekonominėje politikoje, ypač gindami stambiojo verslo interesus. Todėl ir klausiu, kodėl įtakingam verslininkui galima elgtis racionaliai, o paprastam piliečiu – ne, nebent jis nepatenka į oficialią statistiką arba išvyksta iš Lietuvos, nenurodydamas priežasčių, dėl ko išvyksta.

Įdomu ir tai, kad kažkodėl dešinieji, kalbėdami apie privalomą tarnybą, kaip apie pareigą Tėvynei, vyriškumo mokyklą ir „bla bla“, kalba tik apie karines struktūras. Jei jau jie tokie uolūs šalininkai, kuo bloga civilinė alternatyva? Šiuo klausimu – tyla. Tylima, matyt, todėl, kad nepraėjęs „medicininės apžiūros“ įtakingų tėvelių sūnus (o gal ir dukra) galėtų patalkinti ligoninių ar senelių namų personalui. Gal tada ir solidarumo bei atjautos būtų daugiau?

Todėl ir atrodo taip, kad Lietuvos viešojoje erdvėje įsivyravusi retorika nėra taip toli nutolusi nuo dešiniosios Putino Rusijos propagandos, kuri tik ir stengiasi milžiniškas Rusijos problemas dangstyti karine galybe ir karinėmis avantiūromis. O gal viskas tikslinga, nes ką darytų dešinieji, jei nebeliktų politinę darbotvarkę padedančių kurti nors ir priešiškų, bet kolegų Rytuose?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

P. Auštrevičius. Apmąstymai priesaikos Vašingtone proga (60)

Verkti, juoktis ar panikuoti – klausia apžvalgininkai, naujojo JAV prezidento D. Trumpo priesaikos proga. Žinoma, galimos visos minėtos reakcijos, bet geriausia Vakarams ir Lietuvai nusiteikti rimtai dirbti. Ne dėl pasikeitusio Baltųjų rūmų šeimininko – dėl savo pačių ateities.

M. Adomėnas. „Priesaika tarnauti Tėvynei atperka viską“ (77)

Mūsų grupė – keturi kariai – išsiskleidę kryžmine vora slenkame pušynu per vis tirštėjančią vasaros nakties tamsą.

R. Šimašius. Merai renkami tiesiogiai. Ženkime ir kitą žingsnį (36)

Prieš beveik dvejus metus Lietuvoje įvykę tiesioginiai mero rinkimai pasiteisino. Tokia išvada peršasi matant dabartinę situaciją savivaldoje. Žmonės pajuto, kad jų balsas yra girdimas, kad jie gali daryti įtaką, kaip jiems svarbūs klausimai sprendžiami jų mieste ar rajone.

P. Saudargas. Šustauskai prieš vaikus iš Amerikos viešbučio (37)

Žiū pro Seimo langą, vaizdelis šiuokart išties nekoks… „Visi jūs Amerikos prostitutės!“ – žviegia ponulis V. Šustauskas “mitinge” prieš NATO ar kažką panašaus į Lietuvą ir jos interesus.

A. Maldeikienė. Politinės teisingumo laidotuvės (1113)

Tikrosios Naisių „darnos“ paveikslėliai Seime man būtų visiškai neįdomūs, jei anapus jų neatsivertų gilios Lietuvos žaizdos: žmonių pasimetimas, neviltis ir netikėjimas sąžininga politika.