Kur kas mažiau – apie konkrečius darbus dėl naujų darbų vietų, investicijų. Toks įspūdis, kad kurti Lietuvoje jau nieko nebereikia, tiktai – apriboti, suvaržyti, uždrausti.
Gal nėra ko baimintis, kai net iš „valstiečių“ stovyklos skamba pareiškimai, kad jų politinės nuostatos ir pažadai – šakėmis ant vandens rašyti. Galiu pašmaikštauti – yra viltis, kad bent Vyriausybės programa apsieis be šio valstietiško atributo.
Geri ir blogi darbai
Ar Lietuva tikrai balsavo už tokį atsinaujinimą, kai ant politinio prekystalio vėl prekiaujama postais ir ministerijomis? Ar rinkėjai tikrai balsavo už tokį naujos politikos kursą, kai kelių ministerijų iškraustymas iš Vilniaus įsivaizduojamas kaip kone esminė regionų atgaivinimo priemonė?
Ar Lietuvos rinkėjai tikrai balsavo už tai, kad valstybė ne skatintų naujus verslus, atvertų daugiau galimybių konkuruoti ir investuoti, bet planuotų, ką ir kaip monopolizuoti, atimti. Ne tik iš verslo, bet ir iš žmonių, įskaitant teisę papildomai kaupti pinigus senatvei. Netikiu, kad taip Lietuvos žmonės įsivaizduoja būtinas permainas.
Praėjusi socialdemokratų vadovaujama koalicija iš esmės labiausiai orientavosi į tris dalykus: minimumą, naujus postus ir naujus politinės medžioklės plotus. Visi šie tikslai daugiau ar mažiau buvo išpildyti. Bet kur šioje vietoje liko valstybė, žmonių viltys ir lūkesčiai?
Žinoma, nagrinėjant detaliau, 2012-2016 metų Seimas bei Vyriausybė atliko ir teigiamų darbų. Prie tokių galima priskirti krašto apsaugos finansavimo didinimą, pratęstus ir užbaigtus energetinės nepriklausomybės projektus, vis dar tobulintiną, bet atnaujintą Darbo kodeksą ir socialinį modelį, įvestus tiesioginius merų rinkimus, užtikrintą teisę į šiuolaikišką pagalbinį apvaisinimą, galų gale – įvestas euras.
Tačiau nepadarytų arba padarytų blogų darbų sąrašas vis dėlto ilgesnis: mokestinė našta gyventojams ir verslui nemažėjo, iš esmės palankesnių sąlygų naujoms investicijoms ir naujoms darbo vietoms nesukurta, stiprėjo suvalstybinimo tendencijos (ypač energetikoje), neapgintos savininkų teisės (ypač žemės ūkio ir miškų sektoriuje), toliau pro pirštus žiūrėta į valstybės valdomas įmones ir jų efektyvumą (savi saviems taisyklė), pratęsta nuolatinio politikų kišimosi į teisėsaugos darbą tradicija.
Nauji tikslai
Per pastaruosius ketverius metus dirbant opozicijoje liberalų balsai lėmė, kad Lietuva netaptų draudimų valstybė, kad šeima liktų šeima ne pagal valdžios supratimą, kad nebūtų užkirstas kelias laisviau susitarti dėl darbo sąlygų.
Naujos kadencijos Seime liberalai liks liberalais: griežtai nepritarsime konkurencijos žlugdymui ekonomikoje ir kišimuisi į esmines žmogaus teises bei laisves. Teisingas kelias Lietuvai – mažinti darbuotojų apmokestinimą, panaikinti kliūtis verslui ir be išlygų gerbti žmones, kad jie čia liktų gyventi ir dirbti. Svarbu ne tik uždarbis. Žmonės turi jaustis pilnaverčiais šios valstybės kūrėjais, piliečiais. Tapti ne įvykių stebėtojais, o dalyviais. Čia jau matau proveržį.
Alkoholizmas yra viena opiausių Lietuvos bėdų. Be abejo, reikia su tuo kovoti. Tačiau nepieškime baubų ten, kur jų nėra.
Matau, kad Lietuvoje yra pavojus susipriešinti, pasidalinti į kelias skirtingas stovyklas. Yra pavyzdžių, kokias pasekmes tai atneša. Neatsakingas politinis populizmas stato dar aukštesnes sienas. Lietuvai reikia neapsimestinio, tikro atsinaujinimo. Tam būtinas didesnis sutarimas – darnesnis, greitesnis ir efektyvesnis darbas, nei buvo 2012-2016 metų Seime ir Vyriausybėje. Dirbsime kasdien, kad prie to prisidėtume.