„Tada geriau jokio įstatymo“ – praėjusioje Seimo kadencijoje išgirdau iš vienos privačios klinikos savininkės. „Tada geriau jokio įstatymo“ – šį kartą šis teiginys nuskambėjo jau iš Seimo narių lūpų vos prieš kelias dienas vykusioje spaudos konferencijoje. Į ją (jei tikėsime žiniasklaida – po audringo ir pasisekusio bandymo šantažuoti koalicijos partnerius) atskubėjo ir A. Čaplikas.
„Žinau, kad kovos be skrupulų nevyksta šiaip sau – kažkam tai naudinga finansiškai“ – vėliau jis teigė savo straipsnyje DELFI portale. Tikriausiai, kad žino. Juk antraip vargu ar būtų žiniasklaidoje nuskambėjusi istorija apie liberalų pasiūlytą sandorį: pažadas balsuoti už Gamtinių dujų įstatymą mainais už tai, kad Pagalbinio apvaisinimo įstatymas bus profesionaliai „numarintas“ – kažkas „įžiūrės“ jame neva „supainiotas teisės normas“. Ir įžiūrėjo.
Sekant A. Čapliko logika, numarinimas kažkam buvo finansiškai naudingas, o protingas žmogus paprastai maino tik lygiaverčius dalykus. Tad kokią grietinėlę tikėjosi palaižyti liberalai taip norėdami įstatymo? Ir kas taip pasikeitė įstatyme, kad grietinėlė staiga ėmė rūgti ir tapo mažiau skalsi?
Pirmiausiai, balsuojant Seime pasikeitė įstatymo 4 straipsnis, kuriuo buvo siekiama gauti išimtinį finansavimą. Blaiviu protu nesuvokiama, kodėl visas ligas Lietuvoje finansuojant taikoma sprendimų priėmimo tvarka staiga buvusiam sveikatos apsaugos ministrui A.Čaplikui pasirodė esanti netinkama finansuoti pagalbinį apvaisinimą. Nors jis puikiai žino, kad dėl kitų ligų gydymo Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis sprendžia sveikatos apsaugos ministras, išklausęs ligonių kasos bei Privalomojo sveikatos draudimo tarybos nuomones, tai dirbtiniam apvaisinimui kompensuoti prireikė, kad apie PSDF lėšų panaudojimą spręstų Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (teoriškai ja gali būti ir liberalioji Teisingumo ministerija). Tokiam finansavimui būtų buvusi nustatyta ir nauja tvarka. Kažkam prireikė – liberalai parėmė. Tas „kažkas“ puikiai suvokė, kad pagal esamą tvarką paslaugai, kurios sėkmės tikimybė Lietuvoje, kaip skelbia Europos embriologų ir žmogaus reprodukcijos draugija, yra tik 7 proc. (ES – 21 proc.), finansavimo gauti greičiausiai yra neįmanoma. O juk lėšos sukasi solidžios – pagal Lietuvos gydytojų sąjungos paskaičiavimus, kukliausiu atveju būtų galima pretenduoti į beveik 50 milijonų litų, mažiau kukliu – penkis kartus daugiau.
Kitokių paskaičiavimų dėl išimtinės kainų tvarkos biudžetui nėra – Vyriausybė, į kurią buvo dėl to kreiptasi, nurodė, kad paskaičiuoti turėtų pats idėjos autorius. Pastarasis tą padaryti „pamiršo“ – kas gi norės viešai girtis apie tai, kad teoriškai pretenduoja vos ne į dešimtadalį PSDF lėšų, skirtų paslaugoms kompensuoti. Vieša paslaptis yra tai, kad Seimas jau senai šurmuliuoja, jog tai, kas gali „nubyrėti“ iš privatininkų rankų, tokios išimtinės tvarkos idėjiniams autoriams garantuos sėkmingą jų partijos finansavimą. O partijai liberalai pinigus rinkti moka – tą A. Čaplikas puikiai žino vien jau iš savo buvusio viceministro A. Skiko patirties.
Seimas A.Čapliko pasiūlytai, o vėliau komiteto išvadų rengėjos A.Zuokienės remtai, išimtinei tvarkai nepritarė. Priešingai, įstatyme atsirado norma, kad finansavimo klausimai sprendžiami įprastine – Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta – tvarka. Grietinėlė staiga surūgo.
Antra, balsuojant Seime pasikeitė ir įstatymo 10 straipsnis. Jis leis sukurti tik tiek embrionų, kiek būtų panaudota pagalbinio apvaisinimo procedūrai. Embrionų šaldymas bus galimas tik išimtiniu atveju, kai dėl moters sveikatos būklės nebūtų įmanoma apvaisinimo procedūra. Valstybė remtų kiaušialąsčių šaldymą. Taigi kitaip nei teigiama A.Čapliko pasisakymuose, norint gauti kiaušialąsčių kitoms procedūroms, moters stimuliuoti hormonais nereikėtų. Dar anksčiau buvo atmesti ir A.Čapliko pateikti straipsniai, kurie būtų legalizavę lytinių ląstelių donorystę. Tad neliko donorinių ląstelių, neliko perteklinių embrionų – neliko ir ką parduoti ar panaudoti eksperimentams. O juk rinka yra – per pastaruosius mėnesius net keliose žiniasklaidos priemonėse pasirodė pranešimai apie į Angliją vežamas lietuves moteris, kur jos tampa donorėmis, lietuvius medikus, jau įsimaišiusius į šį verslą, ir prekybą kiaušialąstėmis Rytų Europoje. Bet apie tai jau turėtų kalbėti teisėsaugos institucijos, ne politikai. Tik tiek, kad praradus galimybę turėti perteklinius embrionus, surūgusi grietinėlė ant liberalų stalo jau ėmė dengtis pelėsiu.
Trečia, per svarstymą ir priėmimą įstatyme atsirado normos, kurios numato privalomą apvaisinimo paslaugas teikiančių klinikų auditą, registro, kurio taip pat reikalauja ES teisė, sukūrimą. Be to, buvo nustatyta, kad sunkios nepageidaujamos reakcijos (reiškinio) sąvokos apima ir komplikacijas, atsirandančias paimant lytines ląsteles. Taigi šios komplikacijos, jų priežastys būtų tiriamos, kaip tai daroma visoje Europos Sąjungoje. Šių komplikacijų paimant lytines ląsteles priežasčių tyrimo vėlgi liberalams labai nesinorėjo, nors jie ir deklaruoja rūpestį moters sveikata. O juk tyrimai tikrai nebus palankūs pagalbinio apvaisinimo paslaugas teikiančioms klinikoms: kuris gydytojas norėtų, kad jo gydymo metu kilusias komplikacijas kažkas tirtų ir tuo labiau paviešintų – tą padaryti įstatymas irgi numato. (Pvz., pagal VLK 2008 m. duomenis komplikacijoms gydyti išleista virš 0,5 mln. Lt). Kai atsirado šie pokyčiai įstatyme, buvo nuspręsta, kad grietinėlėje jau apsigyveno gyviai ir ji ne tik kad prarado skonį, bet ir prekinę išvaizdą.
Tad tokiame fone A.Čaplikui kilo noras prašyti rengti uždarus Sveikatos reikalų komiteto posėdžius, išvarant netgi paties komiteto ekspertus. Paskui pamačius, kad Seimas - tai ne Sveikatos reikalų komitetas ir su juo susitvarkyti nėra lengva, gimė noras stabdyti įstatymo projekto priėmimą. Bet kokia kaina. Netgi gėdingai mainant gyvybę į dujas.
„Žinau, kad kovos be skrupulų nevyksta šiaip sau – kažkam tai naudinga finansiškai“ – dar kartą pakartosiu jo lūpose nuskambėjusią frazę. Jei Seimo vicepirmininkas tik taip supranta įstatymų leidybą ir net griebiasi šantažo, kad pasiektų savo tikslus, jis daro gėdą Seimui eidamas tokias aukštas ir atsakingas pareigas. Ir niekinga, prisidengiant nelaimingų šeimų skausmu, sąmoningai kurti išskirtinį finansavimą nustatančias normas bei kitas spragas, kurios nėra palankios niekam kitam – tik paslaugas teikiančioms privačioms klinikoms ir tų spragų kūrėjams. Ne mažiau niekinga ir imti blokuoti įstatymą pamačius, jog grietinėlė apkarto ir verslo planas nepavyks, taip tas pačias taip gintas nevaisingas šeimas vienu ypu paliekant be jokios vilties.
Vietoje epilogo:
Žiūrėdama, kaip Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymo fone puolama Katalikų Bažnyčia, nejučia pasijuntu tarsi stebėdama „buldozerinio“ ateizmo laikų kolūkio partkomo biuro posėdį. Niekada nemaniau, kad nepriklausomoje Lietuvoje kas nors turės aiškintis dėl religinių įsitikinimų, bus dėl to persekiojamas ir diskriminuojamas. Dar labiau negalėjau tikėtis, kad religinės organizacijos laiškas elektroniniame pašte ar kurio nors vyskupo SMS bus pristatyti kaip didžiausias akibrokštas, tarsi į Seimo narius galėtų teisėtai kreiptis tik viešai žinomi ateistai arba apie moralę nekalbančios geležinkelio stoties merginos. O gal norima bet kokia kaina paminti paskutinius žmonėms likusius autoritetus, kad tik grietinėlę laižyti būtų smagiau? O ir laižančiojo sąžinė, nematanti moralinių autoritetų, gal labiau tylėtų... Skanaus, kolegos liberalai!