2011-ųjų pabaigoje, blogėjant vartotojų lūkesčiams šalies viduje ir keičiantis pagrindinių mūsų eksporto rinkų ekonominėms perspektyvoms, Finansų ministerija peržiūrėjo 2012-ųjų Lietuvos ekonomikos augimo prognozes. Biudžeto peržiūrėjimas tapo neišvengiamas, nors jis jau buvo svarstytas Seimo komitetuose.
Dainius Kreivys
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kilus audrai dėl biudžeto deficito mažinimo, nuolat skambėjo pamokymai, kad Vyriausybė tokiam žingsniui privalėjo pasirengti iš anksto. Buvo priekaištaujama, kad nesugebėta numatyti visų galimų ekonominės raidos scenarijų, esą visi žinojo iš anksto, kad reikės papildomos biudžeto deficito konsolidacijos.

Nenoriu leistis į ilgas diskusijas dėl žinojimo ar nežinojimo, tačiau dėl to, kad Europoje siaučiančios krizės mastą ir gylį antrąjį 2011–ųjų pusmetį reikšmingai padidino neįgalios Graikijos ir Italijos vyriausybės bei Europos centrinio banko (ECB) delsimas imtis aktyvios valiutų politikos, turbūt niekas nesiginčys. Tuo pat metu sunku buvo susigaudyti tarp naujų receptų bei priemonių paliegusiai euro zonai gydyti, kuriuos siūlė Europos viršūnių susitikimuose ir pasitarimuose susirinkę ES lyderiai.

Reikėjo greitos reakcijos

Paskutiniais 2011–ųjų mėnesiais padėtis drastiškai blogėjo, todėl Lietuvos reakcija buvo greita ir adekvati – papildoma biudžeto konsolidacija. Papildomas biudžeto pajamas buvo planuojama gauti dviem nuošimčiais didinant PVM mokestį. Šis scenarijus visuomet buvo laikomas pagrindiniu tam atvejui, jei padėtis išorės rinkose pradėtų dramatiškai keistis. Tokia pozicija buvo gana argumentuota – didžiąją dalį PVM mokesčio didėjimo per pirmąsias konsolidacijas dėl krizės metu išaugusios konkurencijos amortizavo rinka, įmonės išmoko dirbti veiksmingiau ir profesionaliau, o sutaupymus padovanojo vartotojams. 

Valdymo išlaidų optimizavimas, vykdant nuodugnias struktūrines reformas, yra labiausiai pageidaujamas deficito mažinimo būdas. Tam tikri žingsniai šioje srityje yra daromi. Verti paminėjimo valstybės valdomų įmonių efektyvesnis valdymas ir socialinių išmokų kontrolės perdavimas savivaldybėms. Vis dėlto struktūrinių reformų kelias yra santykinai ilgas, todėl nesietinas su greitomis biudžeto konsolidavimo priemonėmis. Po karštų mūšių pasirinktas lygiavos principas mažinant visų valstybės institucijų asignavimus keturiais nuošimčiais, neoptimizuojant jų valdymo procesų bei dirbančiųjų skaičiaus, labiausiai turės įtakos valstybės investicijų programoms ir tiesiogiai atsilieps Lietuvos ūkio augimui, o sukeltas chaosas ir nekonstruktyvios diskusijos jautriais mokesčių klausimais neigiamai veikė ir veikia vartotojų lūkesčius.

Taip Europa ir Lietuva pabaigė 2011–uosius, o šie, 2012–ieji, žada būti ne ką lengvesni. Rašyti apie tris galimus ekonominės raidos scenarijus yra paprasta – gerasis, blogasis ir vidutinis. Įdomiausia yra tai, kokiais argumentais yra grįstas kiekvienas iš jų ir kokia yra jų išsipildymo tikimybė. Galima dar pridėti, kad, kitaip nei per 2008–2010 metų krizės etapą, kai krizės suvaldymas nemažai priklausė nuo aktyvių Lietuvos Vyriausybės veiksmų, šiame krizės etape mūsų veikimą iš esmės lems įvykių raida pačioje euro zonoje.

ECB finansinė parama

Pradėkime nuo „juodojo“ scenarijaus, kuris praėjusių metų pabaigoje atrodė neišvengiamas. Depresijos apimtų Europos šalių piliečiai kėlė riaušes, ES politikai audringai diskutavo, o ECB ramiai miegojo. Vis dėlto, metų pabaigoje priėjus liepto galą, neišvengiamai teko priimti sprendimus. Graikija ir Italija sudarė technokratines vyriausybes, Europos Vadovų Taryba priėmė daugybę fiskalinę drausmę įvedančių sprendimų, o svarbiausia buvo tai, kad ECB pagaliau pradėjo dirbti savo darbą, paskolindamas euro zonos bankams beveik pusę trilijono eurų. Ši parama savo mastu prilygo Federalinio rezervų banko (FED) paramai į JAV ekonomiką po banko „Lehman Brothers“ žlugimo.

Šie veiksmai užkirto kelią ar bent jau reikšmingai sumažino galimybę „juodajam“ scenarijui išsipildyti. Nepaisant to, euro zonos ir pirmiausia prasiskolinusių šalių laukia daugybė naujų rūpesčių, pavyzdžiui, milžiniškas skolinimosi poreikis 2012–aisiais, kuris turėtų siekti 1,5 trilijono eurų ir į kurį ECB žada reaguoti naujomis 1 procento palūkanų paskolomis. Reikia priminti, kad ECB kaip užstatą už paskolas mielai sutinka priimti naujai įsigytus prasiskolinusių šalių vertybinius popierius, garantuojančius juos perkantiems bankams aukštą pelningumo maržą ir visiškai eliminuojančius bet kokią riziką.

Be to, nepaisant gruodžio 8–osios pareiškimo, esą Lisabonos sutarties 123 straipsnis draudžia ECB finansuoti šalių narių vyriausybes, kitą dieną bankas staiga pakeitė savo poziciją, pareikšdamas, kad yra pasiruošęs supirkti net iki 20 milijardų skolose įklimpusių šalių vertybinių popierių kiekvieną savaitę. Tai sudaro beveik du trečdalius viso 2012 metų finansavimo poreikio. Galima teigti, kad šie Europos centrinio banko veiksmai išgelbėjo euro zoną nuo subyrėjimo, o daugelį pietų Europos valstybių – nuo finansinio kracho. Šie ECB veiksmai taip pat rodo, kad Vokietijos valdantysis elitas, prispaustas aplinkybių, rinkosi mažesnę blogybę – galimą pinigų nuvertėjimą nei didelės dalies ekonominių partnerių praradimą ir gilią ekonominę šalies recesiją.

Recesijos šmėkla

Kitas iššūkis pasaulio ir Europos ekonomikai – tai finansų rinkų reakcija į galimą visos euro zonos, o krizės apimtų šalių ypač gilią ekonominę recesiją. Atkreiptinas dėmesys ir į vartojimo mažėjimą euro zonoje bei dėl to blogėjančius įmonių rezultatus, paslaugų ekonomikos traukimąsi ir reikšmingą nedarbo didėjimą, galintį išprovokuoti socialinius neramumus. Be to, neaišku, kokius padarinius visa tai sukels ir Kinijos ekonomikai, maitinančiai Europos vartotojus pigiomis prekėmis. Įvykus didesniam sukrėtimui, į rizikos grupę taip pat papuola ir Rusijos ekonomika, kurios biudžeto surinkimas iš esmės priklauso tik nuo energetinių išteklių kainų.

Euro zonai įkritus į ypač gilią ekonomikos duobę ir pildantis „juodajam“ scenarijui, Lietuvos eksporto mastas reikšmingai mažėtų, šalies lauktų ekonominis sąstingis, BVP nustotų augti, o metų viduryje neišvengiamai tektų papildomai konsoliduoti biudžetą iš vienintelio likusio galimo šaltinio – PVM didinimo. Šio scenarijaus išsipildymo tikimybė reikšmingai sumažėjo po 2011 m. gruodžio 21 dienos ECB „injekcijų“ bei dėl tvirtai skelbiamo banko ryžto jas kartoti kada tik prireiks. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, tikimybė, kad sulauksime „juodojo“ krizės scenarijaus, neturėtų viršyti 25–30 procentų.

Žymiai palankesnis Lietuvai “vidurinysis“ scenarijus, pagal kurį euro zonos ekonomika 2011–aisiais stagnuotų, skolų krizės apimtų šalių BVP smuktų ne taip drastiškai (vienženklis skaičius), o jų ekonomikos konkurencingumas dėl vidinės devalvacijos, taip pat ir darbo užmokesčio srityje, pradėtų po truputį gerėti. Labai svarbu, kad ECB ir toliau intensyviai palaikytų finansų rinkų bei prasiskolinusių šalių vertybinių popierių likvidumą.

Galimas infliacijos šuolis

Tikėtina, kad, Europos centriniam bankui tęsiant aktyvią valiutų politiką, euro kursas pagrindinių valiutų atžvilgiu toliau silpnės, sudarydamas sąlygas euro zonos eksportuotojams, o pirmiausia Vokietijos, didinti savo eksportą už euro zonos ribų. Tai užtikrintų Vokietijos gamybinių pajėgumų panaudojimą ir stabilumą darbo rinkoje, prarandus pardavimus krizės krečiamose Pietų Europos šalyse. Nežymiai pablogėję ekonominiai rezultatai, viena vertus, bei gerėjančios eksporto perspektyvos pagrindinėje euro zonos šalyje, antra vertus, mažintų rinkų ir vartotojų nervingumą bei leistų tikėtis gerėjančių rezultatų 2013–aisiais.

Didžiausia šio scenarijaus rizika yra galbūt aktyvią ECB valiutų politiką palydintis infliacijos šuolis. Kitaip nei JAV, kur pinigų masės indeksai jau senokai neskelbiami, o Federalinis rezervų bankas aktyviai skolina tiek vyriausybei, tiek šalies bankams, Europa neišvengiamai susidurs su augančiomis žaliavų kainomis. Energetiniai ištekliai, žaliavos, vartojimo prekės, pagamintos Kinijoje ar Lotynų Amerikoje, yra dolerio zonoje, todėl tiek dėl krizės, tiek dėl aktyvių ECB veiksmų krentantis euro kursas gali sukelti žymų infliacijos šuolį, jį lydintį žymų palūkanų normų didėjimą bei stagfliaciją didžiojoje Europos Sąjungos dalyje.

Lietuva pamokas išmoko

Lietuva „viduriniam“ scenarijui yra pasirengusi. Priimti visi reikalingi sprendimai biudžeto deficitui mažinti, o mažmeninė prekyba ir vidaus vartojimas nerodo drastiško lėtėjimo ženklų, kokį turėjome 2009–aisiais. Lietuvoje pagamintų prekių eksportas rodo tik nežymius lėtėjimo ženklus ir lapkričio mėnesį, palyginti su 2010–ųjų lapkričiu, augo beveik 18 procentų. Jei padėtis Vokietijos ir Šiaurės šalių rinkose žymiai nepablogės, o Rusija nepatirs didelių sukrėtimų dėl drastiškai smukusių žaliavų kainų, Lietuvos eksportuotojai turės galimybių ir toliau išlaikyti, nors gal ne taip sparčiai kaip pastaruoju metu, augančius eksporto srautus.

„Vidurinis“ scenarijus užtikrintų sąlygas Lietuvos ekonomikos augimui, tačiau sulėtėjęs tempas (2–3 procentai) nebeleistų tikėtis tolesnio žymaus nedarbo lygio mažėjimo. Šio scenarijaus tikimybė yra didžiausia ir siektų tarp 55–60 procentinių punktų. Kilus infliaciniams procesams euro zonoje, taip pat atsirastų rizika, kad šalis bus priversta gyventi pagal jau aprašytą „juodąjį“ scenarijų.

„Gerasis“ scenarijus galėtų mus visus maloniai nudžiuginti, tačiau prielaidų jam išsipildyti labai mažai. Visų pirma išorinė makroekonominė aplinka išlieka tokia pati kaip ir „vidurinio“ scenarijaus atveju. Reikšmingesnio ekonominio augimo prognozė mūsų šaliai galėtų remtis tik stabiliu vidaus vartojimu ir didėjančiu eksportuojančių įmonių, gebančių silpstančio euro akivaizdoje reikšmingai didinti savo užsakymų portfelį Kinijos gamintojų sąskaita, indėliu. Šio scenarijaus tikimybė yra mažiausiai tikėtina ir siektų ne daugiau kaip 15 procentų.

Pabaigoje galima būtų pasidžiaugti, kad Europos šalys, pabandžiusios išeiti iš krizės skatindamos vartojimą bei reikšmingai padidinusios savo skolas, šiuo metu vis tiek pasuko mūsų jau senokai Lietuvos minamu keliu, įpareigojančiu mažinti biudžeto išlaidas efektyviai bei veiksmingai investuoti turimas biudžeto ar Europos struktūrinės paramos lėšas. 

Nepaisant visų išvardytų rizikų, 2012–ieji vis dėlto nežada Lietuvai didelių ekonominių kataklizmų, o su politiniais rinkimų iššūkiais Lietuvos piliečiai, be emocijų įvertinę dabartinės Vyriausybės darbą, tikėkimės, sėkmingai susidoros.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

V. Laučius. Kauno medžių apokalipsė (49)

Saugoti senus medžius reikia, labai gerai, kad žmonės juos bando ginti, bet stebina viena...

Miestelis Airijoje, kuriame lietuviams net nebereikia anglų kalbos (349)

Dėl lietuvių kiekio Airijos šiaurėje esantis Monachano miestelis jau vadinamas mažąja Lietuva....

Lietuvai – galimybė prisitraukti pinigų iš Lenkijos (130)

Politinis neapibrėžtumas Lenkijoje verčia tenykštį verslą žvalgytis į užsienį, o Lietuva...

Ragina būti atsargius: stiprus vėjas prilaužė medžių (8)

Ugniagesiai ketvirtadienio rytą gavo šešis iškvietimus šalinti nuvirtusių medžių.

S. Skvernelis: padidinti alkoholio akcizai pasiteisino (201)

Premjeras Saulius Skvernelis sako, jog šiemet drastiškai padidinti alkoholio akcizai pasiteisino -...

Nyderlanduose užkirstas kelias potencialiam teroristiniam išpuoliui nutrauktas roko grupės koncertas (94)

Nyderlanduose vienas ispanas buvo sulaikytas netoli roko koncerto vietos vairuojantis dujų balionų...

Sąžiningai pasielgusi vairuotoja liko apgauta „teisininkės“: eismo įvykio nė nebuvo (72)

Darydama automobilio dureles kitos mašinos dureles įbrėžusi klaipėdietė sulaukė netikėtų...

Traumos padariniai: neišvengiami M. Kalniečio viršvalandžiai ir alternatyvos (22)

Tai turėjo būti metai, kai Lietuvos rinktinė pagaliau nebūtų turėjusi bėdų įžaidėjų...

Provincijos turguje vaikinas susikūrė naują įvaizdį ir tai kainavo visai nedaug (42)

DELFI Stilius vėl apsilankė Raseinių turguje ir šį kartą žvalgėsi, kokių drabužių čia...

Pigu ir kokybiška: egzotiškesnės alternatyvos pabodusiai Turkijai (19)

Visame pasaulyje viena iš populiariausių žmones apsėdusių manijų tampa kelionių manija....