Bet mes, dirbantys socialinės paramos srityje, matome ne tik įspūdingus skaičius savo metinėse ataskaitose (tiek paramai išleistų valstybės litų, tiek paremtųjų kolonas), bet ir palaipsniui žmonių sąmonėje apsigyvenantį paramos alkį, tiesiog priklausomybę nuo jos, kada valstybės parama tampa vienintele išgyvenimo sąlyga ir kad ir skurdaus, bet būvio pagrindu.
Socialiai remtinų šeimų dinastijos
Skaudu stebėti šeimų, išmokusių gyventi iš mokesčių mokėtojų kišenės, dinastijas. Štai keturis vaikus tik iš valstybės paramos beveik užauginusios mamos dukra, dar nesulaukusi pilnametystės, parsineša skreite mažutį ateities pajamų garantą, jos metais vyresnė sesutė jau turi dvi atžalėles... O kur amatas, pragyvenimo šaltinį užtikrinantis išsimokslinimas, būstas? Ar bent moraliai ir materialiai tvirtas šeimos galva? Nerasta. Arba atsiranda kaip operos fantomas ir dingsta. Nejautrus, neatsakingas.
Negaliu kaltinti tų mergaičių, kad vieninteliu pragyvenimo šaltiniu jos numatė socialines pašalpas ir kitas paramos rūšis. Taip gyveno jų mama, gyvena dėdės šeima, pusbrolis, kaimynė. Ir taip gerai.
Man tik neramu, kad kartų kartos tenkinasi mažu, kad esame abejingi vaikų ateičiai, kad neturime pagaliau savigarbos ir ambicijų, kad esame įsitikinę „jeigu muša, vadinasi – myli“, o valstybė turi išmaitinti mus, išauklėti mūsų vaikus ir dar garantuoti ramią ir sočią senatvę.
Pripažįstu, kad tapome kiek ciniški ir nekantrūs, dažnai nepastebime žmonių gerumo ir tvirtybės apraiškų, nes tai yra jau išimtis, nors juk turėtų būti norma.
Esu įsitikinusi, kad didžiausią atsakomybės už save, savo vaikus ir savo šeimą naštą turi nešti ne visuomenė, mokykla, kažkokia abstrakti teta valstybė, o pati šeima, tėvai. Atsakyti už jų ateitį, savo šeimos gerovę – materialinę ir dvasinę.
Pirmiausia rinkčiausi dvasinę, nes kuris iš mūsų prisimename, ką vaikystėje valgėme pusryčiams, vakarienėms? Kiek ir kokių turėjome batų? Prisimename, bet tai tada nebuvo svarbu ir reikšminga. O mamos glėbio šilumą, šventei kepamo pyrago kvapą, tą kutenantį baimės, o labiau - džiaugsmo jausmą, kai tave iki dangaus mėto tėtis – tebejaučiame.
Visa tai galėčiau apibrėžti žodžiu „saugumas“. Kaip garantas, kad viskas bus gerai, kad esi mylimas. Tai, kas svarbiausia vaikui, ką jis tikrai perduos savo vaikams.
Rūpestis tėvais – pavyzdys kitiems
Būdama Norvegijoje prieš 17 metų išgirdau daug nuoširdaus susižavėjimo žodžių, kad mūsų šalyje įprasta senais tėvais rūpintis vaikams – pas juos tai seniai esą nebepriimta. Tai valstybės rūpestis. Man irgi atrodo gražu, kada šeimos išlaiko tą vieningumo, atsakomybės už savuosius jausmą, bet ar tai nėra praeinanti mada?
Todėl svarbiausią dėmesį turime skirti vertybėms, jas puoselėti, aukštinti, užkelti ant pjedestalo, jų laikytis kaip bepaklystantis kompaso. Sudaryti sąlygas tėvams būti tėvais, vaikams – turėti laimingą, tą vadinamą normalią vaikystę. Daugiau galvoti apie mokestines lengvatas, šeimyninius dviračių takus, paramą įsigyjant būstą, teatrus, kur galima užsukti su kūdikiais, ir kitus reikalingus ir malonius šeimai dalykus.
Šeima – ne socialinė problema
Gaila, kad kalbant palankios šeimai aplinkos kūrimo klausimais vėl pamatai žvilgsnius, nukreiptus į socialinius darbuotojus. Juk ne pašalpos lemia šeimos ir atskirų žmonių pilnavertį funkcionavimą, kaip tik ne. Turime pirmiausia patys atsiplėšti nuo įsišaknijusio neteisingo požiūrio, kad šeima – tai socialinė problema, o rūpestis ja – socialinių darbuotojų reikalas. Viename pasitarime pasiūliau, kad tartis šiais klausimais reikėtų pabandyti pakviesti visų sričių specialistus, išskyrus socialinius darbuotojus. Manau, būtų generuota visai gerų, konstruktyvių pasiūlymų, idėjų. Nuvilnijo juokas...
Kaip vienoje konferencijoje girdėjau kalbant profesorę Eglę Laumenskaitę – ką remiame, tą ir turime. Valstybė turėtų nustoti remti skurdą, kad jo būtų kaip galima mažiau.
Konkretus pavyzdys. Man, kaip valstybės pilietei, yra apmaudu, kad panaikintos išmokos vaikui, kad jas tik labai trumpą laiką gavo visi vaikai, ne tik vargstančių šeimų. Manau, kad tai yra tikrų tikriausia vadinamų normalių šeimų vaikų diskriminacija. Jei valstybė neturi pinigėlių – tokios išmokos reikėtų atsisakyti. O dabar išeina – vieni vaikai yra vaikai Lietuvai, kiti – jau nebe... Juk skurstančias šeimas remiame kitais būdais.
Mano nuomone, labai svarbu nejausti gėdos ar kažkokio nesmagumo dėl darbo, kurį atlieki.
Aš kartais jaučiuosi nekaip... Kad negaliu paaiškinti mamai, kodėl yra taip, kad ji, legaliai dirbanti buhalterė, savo mokinukui gali įduoti tik porą litukų sriubai mokyklos valgykloje ir bandelei, o jos nedirbančios ir visko pertekusios kaimynės sūnus bėga į artimiausią parduotuvę ledų ir „čipsų“, nes už talonus esą neskanu... Norėčiau pasakyti tai kaimynei, kad ji negali naudotis valstybės parama, nes niekad į jos iždą neįmokėjo nė vieno lito jos užsieniuose uždarbiaujantis vyras, bet žinau, kad pralaimėsiu garbės ir orumo įžeidimo byloje.
Socialinių darbuotojų misija
Mes, socialiniai darbuotojai, teikiame pagalbą dažniausiai ekstremaliose situacijose atsidūrusioms šeimoms, kai tenka rasti išeitį ne rytoj, ne už valandos – tiesiog dabar, kitaip - apokalipsė. Kai esame mamos ne tik savo vaikams, ir ne jiems labiausiai reikalingos. Kai dėl to labai išgyvename, o paguodai ryte jau turime naują problemą, savo svarba ir neatidėliotinumu nustelbiančią pirmąją.
Tikiuosi sulauksime to laiko, kai būsime ne tik disfunkcinių šeimų ganytojais, atidirbančių už pašalpas prižiūrėtojais, mojuojančiais piniginės paramos bizūnais ir skaičiuojančiais svetimas šlepetes miegamuosiuose.
Kai galėsime dirbti tikrąjį socialinį darbą, panaudoti žinias, išmanymą ir kūrybiškumą padedant išgyvenantiems tikras ir skaudžias socialines problemas, steigsime pagalbos ir paramos centrus ir saleles žmonėms, kurie tikrai negali savimi pasirūpinti, kuriems mūsų pagalba labai reikalinga integruojantis į visuomenę ir bent iš dalies atgaunant prarastas galias ir pasitikėjimą savimi. O tiems, kuriems reikalinga mūsų pagalba, jos nepritrūks – senatvė, negalia, našlaitystė, asmeninės dramos neaplenkia nė vieno.