Tai neginčijamas faktas. Kaip kartais mėgstame pasididžiuoti (per daug negalvodami apie tai, kuo istorija mus įpareigoja), Didžioji kunigaikštystė savo laikams buvo stebėtinai liberali valstybė, priglaudusi ir saugojusi, kaip savo piliečius daugybę genčių ir tautinių grupių.
Lietuvos žydų įnašo nereikia ieškoti tolimoje praeityje. Savo bendruomenės vadovų raginami ir visokeriopai remiami, litvakai jaunuoliai stojo petys petin su mūsų seneliais ir proseneliais į kovą už Lietuvos nepriklausomybę 1918-1920 metais. Kaip Amerikos lietuvių dienraštyje “Draugas” primena Donatas Januta, žydų įsteigtas ir aprūpinamas savanorių batalionas buvo vienas pirmųjų Lietuvos kariuomenės ginkluotų būrių. Ne vienas jų už drąsą ir pasiaukojimą buvo apdovanotas medaliais ir ordinais, įskaitant Vyties kryžių.
Lietuvos žydai prisidėjo prie nepriklausomybės atkūrimo ir sustiprinimo ne tik finansais, ginklais ir gyvybėmis, bet ir politiškai. Žydas Simanas Rozenbaumas sėkmingai atstovavo Lietuvai Versalio taikos konferencijoje bei derybose su Sovietų sąjunga, žydai dalyvavo Steigiamojo seimo veikloje, ypač palaikė Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvai politiką.
Kaip visoje Lietuvoje, taip ir žydų gretose būta visokių: ir liberalų, ir konservatorių, ir nacionalistų, ir komunistų. Priešingai nepriklausomybės kovoms, kai Lietuvos žydų bendruomenė oficialiai ragino savo narius stoti į kovą už Lietuvos nepriklausomybę, kolaboravimu su sovietais žydų kaip bendruomenės neapkaltinsi nė kiek labiau nei kitų. Anaiptol, žydai nemažiau nukentėjo nuo komunistinės okupacijos nei kiti.
Ką gavo Lietuvos žydai už savo įnašą ir aukas?
Gavo valstybę, kuri, pasibaigus nepriklausomybės kovoms ir atkuriamajam etapui ėmė juos diskriminuoti ir stumti iš viešų pareigų. 1924 m. uždaroma Žydų reikalų ministerija. Atmetami norinčiųjų repatrijuoti caro ištremtų Lietuvos žydų kreipimaisi. Laipsniškai uždaromi žydams keliai į valstybinius postus.
Gavo anti-žydiškas nuotaikas, kaip antai tas, kurias tarpukaryje kurstė įtakinga lietuvių organizacija „Verslas“, skatinanti žydiško verslo boikotą, tapatinanti žydus su bolševikais ir teigiamai vertinanti kitų Europos šalių anti-žydišką politiką (gimsta su mūsų istorinės valstybės principais nesuderinamas šūkis „Lietuva - lietuviams!“). „Verslo“ anti-žydiškus atsišaukimus transliuoja Lietuvos vyriausybės žiniasklaida. Šios įtakingos organizacijos skatinama Lietuvos vyriausybė imasi politikos, kuri mažina galimybes žydams lavintis ir verstis Lietuvoje.
Galop, gavo valstybę, kuri nesugebėjo jų apginti nuo okupantų. Sovietai Lietuvos žydus veža Sibiran, skaičiuojant procentais, didesniais mastais nei lietuviai (ištremta apie 1 proc. Lietuvos žydų bendruomenės narių, tuo tarpu lietuvių – apie 0,5 proc.; šaltinis: Komisija nacių ir sovietų nusikaltimams tirti). Pataikaudami naciams, Laikinosios vyriausybės įkūrėjai paskelbia žydus nebepageidautinais ir atiduoda juos naciams bei jiems talkinantiems, lietuviškos anti-žydiškos propagandos įaudrintiems lietuviams. Tokiu būdų kelerių metų bėgyje išžudoma per 95% Lietuvos žydų, t.y., skaičiuojant procentais, daugiau net nei Vokietijoje. Gimsta ironiškas posakis, jog būti žydu Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu buvo pavojingiau nei būti žydu Vokietijoje.
O šiandien, atsikūrus šiuolaikiškas europines vertybes išpažįstančiai nepriklausomai Lietuvai, žydai susiduria su valstybe, kurios institucijos vangiai pripažįsta jų ir jų palikuonių prarastą pilietybę ir, tarsi to nebūtų gana, dar teisina ir stato nacių kolaborantams paminklus.
Tokiame fone, žinant tokius faktus, į galvą netelpa, kaip galima laikytis nuostatos, kad tarpukario metais emigravusiems litvakams iš principo turėtume nesuteikti Lietuvos pilietybės. Žinodamas tarpukario anti-žydiškumo problemą, svarų litvakų įnašą į mūsų valstybingumą ir pasilikusiųjų Lietuvoje žydų tragišką likimą, Kęstutis Girnius rašo:
„Nei tarpukario metais, nei dabar, nereikia pasitraukti iš Lietuvos, siekiant išgelbėti savo gyvybę ar gyventi santvarkoje, kurioje gerbiamos žmogaus teisės.”
Taip rašo ne tik vienas, kitas apžvalgininkas. Tokia yra oficiali mūsų valstybės politika. Vidaus reikalų ministras Sauliaus Skvernelis (jam pavaldus Migracijos departamentas) kalba taip:
„Pasakyti, kad tuo metu žydų tautybės mūsų Respublikos piliečiams, gyvenusiems Lietuvos Respublikoje, kilo grėsmės, tikrai negalima.”
Tarpukario metais, stiprėjant anti-žydiškoms nuotaikoms, diskriminacijai ir išpuoliams ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje, visiškai nenuostabu, kad daugybė žydų ieškojo saugios išeities. Negi savo pilietybės politika šiandien norime pasakyti, kad geriau žydai būtų pasilikę? Arba bent palaukę, kol nepradėjo grūsti į vežimus ar vesti miškan?
Būtent tokią žinią nuo pernai pasauliui transliuojame. Ir eilinį sykį mes, lietuviai, atrodome, kaip chamai. Ir atstumiame žmones, kurie galėtų mums padėti. Jau turime ne vieną pavyzdį, kai atgavę Lietuvos pilietybę litvakų palikuonys investavo į Lietuvą nemenkas sumas. Kodėl sau pakišame koją? Kodėl bijome keliolikos tūkstančių potencialių piliečių, kurie, nepaisant visko, savo tėvų šalimi vis dar domisi, jaučia sentimentus ir galbūt bus linkę kurti ką nors čia? Ar susidomėjimas mumis pasaulyje toks didelis?
Nuo 2015 m. lapkričio mėnesio Migracijos departamentas atmeta beveik visus prašymus atkurti Lietuvos pilietybę iš Lietuvos 1920-1939 metais išvykusiems asmenims ir jų palikuonims. Per pastarąjį pusmetį nebuvo patenkinta nei viena nauja žydų tautybės asmenų paraiška dėl pilietybės grąžinimo.
Tokie sprendimai aiškinami oficialios antisemitinės politikos Lietuvoje 1918-1940 m. nebuvimu. Aiškinama, kaip rašo K. Girnius ir kalba S. Skvernelis, kad jokio pagrindo žydams jausti politinį, religinį ar tautinį persekiojimą vertusį juos išvykti nebuvo. Migracijos departamentas (ir Vidaus reikalų ministerija) laikosi nuostatos, kad litvakų pasitraukimo iš Lietuvos priežastys nėra pakankamos, kad būtų vertinamos, kaip išimtinis atvejis, leidžiantis suteikti Lietuvos pilietybę jiems neatsisakant kitų pilietybių. Man, pavyzdžiui, pilietybė buvo sugražinta ir neturėjau atsisakyti JAV pilietybės, nes mano seneliai išvyko okupacijos metu. Bent mano seneliai turėjo kur trauktis. Vokietijoje jiems negrėsė mirtis. Kur turėjo trauktis žydai, kurie iš Lietuvos neišvyko prieš karą?
Aiškindamas, kodėl neturėtume leisti litvakų palikuonims vadinamos „dvigubos” pilietybės, K. Girnius sako abejojąs, ar jų ryšys su Lietuva pakankamai glaudus. Siūlo liepti jiems čia pirmiausia pagyventi, kad įrodytų savo ištikimybę (tarsi tai būtų įrodymas!). Tik to kažkodėl nereikalaujama iš tų, kaip aš ir K. Girnius. Kad man ir jam būtų atkurta Lietuvos pilietybė neatsisakant kitos pilietybės mums nereikėjo įrodyti, kad mokame lietuvių kalbą ar kad žadame čia gyventi. Lietuvos valstybės akimis, mūsų pilietybės atkūrimas – principo reikalas. Istorinis teisingumas. Kodėl litvakams taikomas kitoks standartas?
Lygiagrečiai kalbama apie tai, koks svarbus buvo litvakų įnašas į Lietuvos valstybės gyvenimą, apie tai, kaip tragiška, kad jų nebėra ir kaip norėtųsi jų palikuonis kiek sudominti Lietuva, kad jie vėl prisidėtų savo investicijomis, idėjomis, pažinčių tinklais ir darbu.
Kaip jūs, mieli skaitytojai, jaustumėtės būdami jie?