Krašto apsaugos biudžetui dar šiais metais pažadėta skirti papildomus 130 mln. litų priešlėktuvinei ir prieštankinei ginkluotei įsigyti, o iki 2020 metų žadama pasiekti 2 procentų skiriamų krašto gynybai nuo bendro vidaus produkto rodiklį.
Iki šiol Lietuva buvo gan kurioziškoje situacijoje. Mat, būdama „pafrontės“ valstybe, ji gynybai teskyrė 0,8 proc. nuo BVP. Mažiau už Lietuvą gynybai Europoje skyrė tik Airija, Malta ar Liuksemburgas. Natūralu, jog ir vakaruose pasigirdo balsų, klausiančių, kaip jie gali reikalauti saugumo garantijų, jei patys nesirūpina savo saugumu ir tikisi, jog už jį sumokės kiti.
Europos ekonomikai smunkant daugelis valstybių ėmė karpyti savo biudžetus. Kai kurios valstybės netgi visiškai atsisakė kai kurių karinių pajėgumų, pvz. Olandija išformavo paskutinį tankų batalioną. Nors neapsieita ir be kuriozų, štai, ta pati Olandija atsisakydama tankų tuo pačiu metu baigė transportinio laivo, skirto tankų transportavimui statybas. Netgi didesnėse šalyse sunkioji ginkluotė buvo gerokai apkarpyta (Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje palikta po keletą šimtų tankų), sumažinti naujų strateginio transporto lėktuvų (A400M), naikintuvų (Eurofighter Typhoon), laivų (FREMM fregatų) užsakymai.
Konsultacinė Jungtinės Karalystės kompanija Jane‘s neseniai pranešė, jog iš 20 labiausiai pasaulyje mažėjančių gynybos biudžetų 13 yra NATO narių gynybos biudžetai. Aljanso gynybos išlaidos per keletą metų smuko beveik 93 milijardais dolerių. Prognozuojama, jog Rusija gali jau 2016 m. pagal gynybos išlaidas aplenkti vieną didžiausių Europos valstybių – Prancūziją. Žinoma, bendras skirtumas išlieka ir išliks labai didelis – 2012 m. NATO šalys gynybai skyrė 900 milijardų JAV dolerių, kai Rusija – 78.
Ukrainos įvykiai buvo tiesiog žadintuvo skambutis daugeliui Europos šalių. Iš daugelio jųjų pradėjo skrieti žinios apie didinamus gynybos biudžetus: Lietuva, Lenkija, Rumunija, Olandija, Suomija, Švedija. Tiesa, didžiosios kontinento valstybės (Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Italija, Vokietija) vis dar yra labiau užsiėmusios finansų sistemos subalansavimu, tad jose gynybos finansavimas maždaug išlieka ir artimiausiais metais išliks toks koks buvo.
Visų šių žinių kontekste skaitytojams turėtų būti įdomi 2013 m. užsakyta Europos Gynybos Agentūros studija apie gynybos išlaidų poveikį ekonomikai, kurią atliko konsultacinė įmonė „Europe Economics Research“, įsikūrusi Jungtinėje Karalystėje.
Daugelis gynybų išlaidų didinimo kritikų pabrėžia, jog ekonomiškai tokios išlaidos neatneša jokios naudos ir geriau investuoti į kitas sritis, tokias kaip švietimą, transportą ir panašiai. Taigi, Europos Gynybos Agentūros užsakytu tyrimu pabandyta apskaičiuoti, kokį efektą gynybos išlaidos turi ES ekonomikai ir palyginti tai su išlaidomis kitiems sektoriams, tokiems kaip transportas, švietimas, sveikatos apsauga. Tai buvo pirmoji studija, kurioje apskaičiuojamas gynybos išlaidų poveikis ekonomikai visos ES mastu.
Nors pagrindinis gynybos išlaidų tikslas yra užtikrinti valstybės saugumą, kad ji galėtų tinkamai funkcionuoti, visgi visos tos išlaidos turi poveikį ir šalies ekonomikai. Studijos išvados turbūt nustebintų daugelį gynybos išlaidų kritikų. O jos yra tokios, kad padidinus gynybos išlaidas 100 milijonų eurų ES BVP pakyla 150 milijonų eurų, į iždą surenkama papildomai 40 milijonų eurų mokesčių. Tai yra labai panašu į poveikį kituose sektoriuose – transporto, švietimo ar sveikatos apsaugos. Kas dar svarbiau – tokia investicija sukuria apie 3000 darbo vietų, iš kurių 800 yra aukštų įgūdžių ir išsilavinimo reikalaujančios darbo vietos.
Poveikis mokslinių tyrimų ir plėtros srityje investuojant į gynybą yra 12-20 kartų didesnis nei transporto, švietimo ar sveikatos apsaugos srityse. Tai ilgalaikėje perspektyvoje dar labiau padidina ekonomikos augimo perspektyvą.
Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, jog investicijos į gynybos technologijas leidžia įmonėms tapti konkurencingesnėms ir gynybos sektoriaus pasiekimus perkelti į civilinį. Ypatingai tai akivaizdu aviacijoje. Bepiločiai orlaiviai sparčiai vystosi karinių technologijų dėka, bet ateityje jie bus kur kas plačiau vartojami civilinėje rinkoje. Aviacijos gigantai Airbus ar Boeing gamina tiek gynybai, tiek civilinei rinkai skirtus produktus. Tas pats pasakytina ir apie elektronikos gigantus, tokius kaip Thales, Safran ar SAGEM.
Reaktyviniai varikliai, internetas, palydovinė navigacija yra kasdien visuomenės naudojami produktai ir visi jie išvystyti gynybos tyrimų dėka.
Žinoma, straipsnio tikslas nėra pavaizduoti, kad reikia viską investuoti į vieną ar kitą sritį, tačiau reikia rasti tam tikrą balansą tarp įvairių sričių. Kaip kiekvienas rūpinamės savo saugumu, taip ir valstybės turi rūpintis savuoju.
Lietuvoje kalbant apie vietinę gynybos pramonę nevengiama saviplakos, kad tankų ar lėktuvų nesukursime. Nesukursime, tai yra tiesa, bet Lietuvos įmonės gali kurti komponentus ar kurti nišinius produktus ir būti stambių Europos gynybos įmonių tiekimo grandinės dalimi. Iki šiol buvome daugiausia tik pirkėjai ir nežiūrėjome į ekonominį naudingumą, bet verta gynybinius įsigijimus išnaudoti ir investicijomis į Lietuvos aukštųjų technologijų pramonę, kaip tai daroma beveik visose Europos šalyse.