Vėžiu sergančios mergaitės mamą iki vėlyvo vakaro guodė nevyriausybinės organizacijos vadovė. Nes ligoninėje nebuvo vėžiu sergančio 4 mėnesių kūdikio mamai profesionalią psichologinę pagalbą galinčio suteikti specialisto. "Mamų unijos" vadovė Eglė Mėlinauskienė rašo: "Kartais užmušti žmogų daug nereikia, sunkiau vėl jį atgaivinti. Reanimacijon atėjusio mediko žodžiai mamai: galit verkti, rėkti, bet tokie kūdikiai ilgai negyvena..Na, gal mėnesį..." Kitai mamai, ką tik sužinojusiai, kad jos vaikui nustatyta onkologinė liga, buvo suteikta savotiška psichologinė pagalba - atnešta brošiūra "Kaip kalbėti su vaiku apie mirtį".
Mes užjaučiame kovą su smegenų augliu pralaimėjusios Evutės mamą - nė vienas negalime įsivaizduoti tokios netekties jausmo, jei patys to nepatyrėme. Bet tokių mamų yra labai daug. Dar daugiau - kovojančių dėl savo vaiko gyvybės, kovojančių drauge su savo vaiku su onkologine liga, ir kovojančių - vienos, apleistos, išduotos - su savo pačių baime, siaubu, neviltim, skausmu, gniaužiančiu krūtinę. Jos suserga depresijomis, neretai ima kankinti suicidinės mintys, o kartais organizmas neatlaiko ir mama atsiduria kitame skyriuje su širdies raumens uždegimu, mikroinsultu ar kitomis jų pačių gyvybei pavojų keliančiomis ligomis, kitos gi pravaikšto ligas ir tampa neįgalios. Kiek jų galėtų išvengti bereikalingų kančių, jei laiku gautų pagalbą? Ne tabletę. Gerą, šiltą žodį, kantrią ausį.
Yra toks terminas - psichosomatika. Ryšys tarp kūno ir sielos, arba tarp fizinės ir psichinės organizmo dimensijos. Psichosomatiniai sutrikimai - tai fiziniai sutrikimai, ligos ar atskiri simptomai tiesiogiai ar iš dalies įtakoti psichinių veiksnių (artimojo mirties, vaiko onkologinės ligos, tėvų skyrybų, patyčių mokykloje, ir taip toliau). Visi medikai studijuodami žmogaus kūną gauna bendrą suvokimą, kad psichologiniai poveikiai ir procesai tiesiogiai veikia organizmo fiziologinius procesus ir gali sukelti patologinius pokyčius bei ligas. Naujausi mokslo atradimai patvirtina tuos ryšius netgi ten, kur buvo manoma, kad liga sukelta tik fiziologinių faktorių.
Pavyzdžiui, skrandžio opų atveju ilgą laiką priežastimi buvo laikytas stresas. Atradus bakteriją Helicobacter Pylori nutarta, kad psichologija čia ne prie ko, bet tolesni tyrimai atskleidė, kad su šia bakterija sėkmingai gyvena daugybė žmonių - ir niekada nesuserga skrandžio opa. Tuo metu tarp ligonių apie 30 proc. atvejų nerasta jokios bakterijos, taigi, priežastis vis dėlto ne garsioji Helicobacter.
Įdomiausia, kad psichosomatikos svarbą medicinoje geriausiai įrodė tyrimai, kuriuose buvo mėginama atskirti grynai fizinius sutrikimus nuo psichosomatinių. Paaiškėjo, kad tai praktiškai neįmanoma, nes visų fizinių ligų atveju nustatyti psichologiniai veiksniai, kurie nulėmė ligos atsiradimą, pasireiškimo formas, eigą, atsparumą gydymui ar baigtį. Vis išsamesni tyrimai rodo, kad onkologinių ligų atveju ne tik patį susirgimo faktą įtakoja biopsichosocialiniai veiksniai (iš kurių svarbiausias - chroniškas stresas), bet ir jo eigai bei prognozei daro įtaką žmogaus mintys, jausmai ir bendra psichologinė būklė.
O dabar paklauskime savęs, kokią psichologinę vaiko būklę gali užtikrinti mama, kuri palikta viena su savo neviltimi, nes psichologinių paslaugų prieinamumas ne stacionare yra maždaug 5% esamo poreikio, o stacionare, tai yra gulint Santariškėse turbūt ir dar mažiau. 2015 metais vėžiu sirgo maždaug 10 000 vaikų, per metus onkologiniame guli arti 1000 vaikų. Dirba 4 psichologai. Ir daktarai, kurie gali pasakyti mamai, prašančiai vaistų nuo traukulių savo nežmoniškas kančias patiriančiai dukrytei "Ji vis tiek mirs traukuliuose.". Arba "Galit rėkti, šaukti, Jūsų vaikas vis tiek mirs."
Suprantu pyktį, kurį mačiau komentaruose. Sunku jo nejausti. Bet matau ir kitą pusę. Kiek daktarai ir slaugytojos mokomi kaip matyti abi paciento puses - psichiką (psyche) ir kūną (soma)? Kiek mokomi suprasti kaip pacientui padėti ir kodėl pagalba jo psichikai yra kritiškai svarbi fiziologiniams rodikliams? Mokomi 16 valandų per visą studijų laiką. Tai tokiame lygyje yra sveikatos politika. Tokiame lygyje yra moderni mūsų medicina, vis dar įstrigusi biomedicininio modelio rėmuose, kur farmacininkas yra geriausias draugas, ne tik dosniai vežiojantis po kurortus ir stebuklingas konferencijas Bahamuose, bet ir vienintelis gelbėtojas, nes tabletės ir piliulės yra viskas, ko ir pats daktaras griebiasi.
Niūri tiesa yra tai, kad daugelis jų susikuria apsauginę sieną nuo pacientų ir jų artimųjų skausmo tam, kad galėtų išgyventi, kažkaip funkcionuoti netapdami emocine šiukšliadėže, pajėgti vis dar ateiti į darbą, kuriame daugėja biurokratijos - procedūrų, popierių, reikalavimų, tik nedaugėja atlyginimo ir klaikiai mažėja laiko žmogui, pacientui, kurį su daktaru labiausiai ir sieja tai, kad jiems abiems yra blogai. O sveikatos apsaugos sistema kol kas neįgali padėti nei vienam, nei kitam - nes nėra politinės valios pamatyti žmogų kaip psichikos ir fiziologijos derinį, kuriame psichika yra itin svarbus dėmuo.
Metai po metų linksniuojamos Pasaulio sveikatos organizacijos ir Jungtinių Tautų komitetų pastabos dėl psichologinių paslaugų prieinamumo, dėl perėjimo nuo biomedicininio prie psichosocialinio sveikatos modelio skamba teoriškai ir nuobodžiai. Bet jų ignoravimas sukelia visai ne teorines pasekmes - gyvų žmonių gyvą sielvartą ir neviltį. Kaip sako Eglė: "Mamos dūsta nuo nežinomybės, baimės, nevilties, badosi rankas, pjaustosi, vartoja alkoholį kartu su medikamentais tam, kad sumažintų dvasios skausmą, bent minutei pabėgtų nuo nepakeliamo streso."
Gal vis dėlto laikas reglamentuoti psichologinių paslaugų teikimą, kad ne kas dvidešimtas žmogus gautų jų pagalbą. O visų pirma užtikrinti realų ir kasdienį jų prieinamumą ten, kur žmonės vaikšto peilio ašmenimis - onkologiniuose skyriuose, reanimacijoje - ir ne tik pacientams, bet ir medikams.
Onkologas gydo paciento kūną iš išorės. Onkopsichologas padeda pacientui gydyti savo kūną iš vidaus. Onkologas gydo pacientą, onkopsichologo rankose visa paciento šeima ir pats onkologas, kuris yra lygiai toks pat žmogus kaip ir pacientas. Kasdien jausti mirties alsavimą ir negauti pagalbos yra nežmoniškas elgesys su mūsų gydytojais, slaugytojomis, slaugytojų padėjėjais. Gal užtenka kankinti viens kitą?