D. Šakalienė. Kam skambina Lidlo varpai

Pagrindinė praėjusios savaitės žinia, ne – Žinia iš didžiosios „Ž“ buvo vokiško prekybos tinklo Lidl atėjimas į Lietuvą. Vokiško prekybos tinklo, kuris daug labiau įperkamas lietuviams, nei vietos rinkoje įsisenėję lietuviški tinklai.

Vokietijoje, kur minimali ir vidutinė algos keliskart pralenkia lietuvišką, Lidl kainos tokios pat kaip Lietuvoje. Taigi, 1000 eurų minimalią algą gaunantis vargšas vokietis Lidl apsiperka be streso, o minimalia lietuviška alga – nuo šių metų sausio pasiekusią neregėtus 350 eurų – apsirūpinęs lietuvis iki Lidl apsipirkinėjo su dideliu stresu arba Lenkijoje. Kas irgi yra stresas, nes tiek kelionė ilga, tiek kuras kainuoja, tiek savaitgaliai parduoti.

Va šito socialinio teisingumo nebuvimo – ar tiesiog piktybinio skūpumo ir nenoro rūpintis visuomene, kurioje gyveni ir gauni pelną, niekada nesuprasiu. Kodėl vokiečiai gali sočiai apipirkti maistu trijų asmenų šeimą savaitei už 7 proc. minimalios algos, o lietuvis analogiškų produktų vežimaitį savo trijų asmenų šeimai įpirktų už trečdalį minimalios algos? Aš čia klausiu ne tam, kad atsakyčiau. Nes suvokti sveiku protu neišeina. Ir tik nemeskit į mane „statistikos departamento“ arba ekonomikos grandų akmens. Arba meskit. Bet realybės tai nepakeis.

Kai šiandien socialiniuose tinkluose paskaičiau komentarus, varijuojančius nuo švelnios pašaipos iki prasivardžiavimo ir dantis sugeliančio sarkazmo, tai taip pat pagalvojau apie statistiką. Apie gyvą ir puikiai matomą Facebook ir žiniasklaidą užtvindžiusiose kilometrinių eilių nuotraukose.

Apie 600 tūkst. Lietuvos piliečių, gyvenančių žemiau skurdo ribos. Apie 260 tūkst. neįgaliųjų, kurių bazinė nedarbingumo pašalpa svyruoja apie 123 eurus (būna ir daugiau, net kokie 250 būna!). Pagalvojau apie mitinę vidutinę klasę, kur vienam šeimos nariui tenka kokie 500 eurų!

Tai ačiū vokiečiams. Kurie atrodo daug žmoniškesni, nes sugeba pasiūlyti maisto ir kitų eilinių eiliniam gyvenimui būtinų prekių už orumo nenužudančią kainą. Ir ačiū tiems, kurie nemetė Lietuvos, o jau geriau stovi kelias valandas eilėje, nes neuždirbo tiek, kad galėtų mokėti švediškas kainas su lietuviškomis algomis.

Aš negaliu toleruoti patyčių savo tautai – vargstančiai, nepatikliai, kartais godžiai griebiančiai, ką gali. O kodėl turėtų negriebti? Dar sunku pasitikėti. Dar neuždirbtas pasitikėjimas nei iš valdžios, nei iš didelės dalies verslo.

Pamenu prieš porą metų lankytą Vildpoldsriedo miestelį, kur susibūrę vietiniai prieš dvidešimtmetį sprendė, kaip sustabdyti neišvengiamą miestelio tuštėjimą. Sudėjo turimus pinigus, nusipirko vėjo malūną. Po kelerių metų sutaupė energijos išlaidoms tiek, kad nusipirko antrą ir dar įrengė karvių mėšlą dujomis verčiančią įrangą. Ir taip toliau. Visi kartu, sudėję pinigėlius ir turėdami aiškų prognozuojamą teisinį reguliavimą dėl ekologiškos energijos ir stiprią savivaldą – sukūrė naują Vildpoldsriedą. Jame pilnas darželis klega vaikų, pilna mokykla vokietukų ir atvykėlių europiečių. Ir vietinė smuklė pilna smagiai vakarieniaujančių šeimų.

Prie ko čia Lidl ir žemos kainos? Pokyčiai prasideda nuo mūsų. Kai imame pasitikėti ir dirbti vardan Tos. Nežemindami viens kito, bet padarydami ką galime dėl viens kito.
Politiškai nuskambėjo? Koks skirtumas. Tiesiog taip yra.
Einu į Lidlą.