Taigi, akcentai visiškai aiškūs – ir visi ne Natalijos naudai. Pirmiausia ir svarbiausia - ji moteris. Ir dar kelis kartus ištekėjusi. Ir dar leidžia sau pabrėžti savo seksualumą, jau nekalbant apie tai, kad pop žanro dainininkės amplua ant scenos nesyk buvo apsirengusi kiekvienai abiejų lyčių davatkai infarktą varančiais drabužėliais.
Kelių šimtų komentatorių – nepatingėjau ir pirmą kartą gyvenime perskaičiau visus patyčių, pašaipos, pavydo, kaltinimų ir piktdžiugos kupinus komentarus – nuomonė buvo stebėtinai vieninga.
Tautiečiai saulėtą ir šviesų sekmadienio rytą vienbalsiai pasmerkė šią moterį, nes girtas agresyvus krepšininkas, o dar gražus stotingas turtingas vyras, yra visiškai normalu.
Šiaip jau, tęsiant Einikio tradiciją, tai ir ne naujiena. Tokia tiesiog tvarkinga Lietuvos kasdiena – smurtas iš tokio vyro pusės moteriai yra norma. Ir visos jos vienodos. Nesvarbu, kad Natalija yra nepriklausoma, stipri, pati save nuo ankstyvos jaunystės išlaikanti moteris, sėkmingai vystanti verslą ir mėgstama jos koncertus daugelį metų stebinčių žiūrovų. Vis tiek ji tėra prasikaltusi savo valdovui patelė.
Smurtas iškart sustato viską į vietas – smurtaujantys vyrai visuomet turi pateisinamų priežasčių smurtauti (krepšininkas dėl to, kad jam „sudaužė širdį“, kad auka „jau kelintą vyrą turi, tuoj reiks laidą daryti „Bunkė ir jos vyrai“, kad „rado buvusį lovoje“ (nesvarbu, kad Natalija kaip rūpestinga mama savo sūnelį koncerto vakarą paliko pasirūpinti tėčiui, kuris rūpestingai atvyko į vaiko namus, kad mažajam būtų patogiau).
Kaip ir visais kitais atvejais smurtautojai būna „nekalti“, net tas, sumetęs kūdikius į šulinį gi buvo „priveiktas geriančios žmonos“. Nu argi ne puikus pateisinimas nužudyti savo vaikelius, išvarius pusnuogę žmoną į stingdantį šaltį? Gi priveikė nekaltą žmogų.
Abiejų lyčių „teisėjai“ tiesiog pratrūko kaltinimais Natalijai – ir kad „anokia bėda biškį prabangių skudurų supleškino“, ir kad „vaiku manipuliuoja, nieks ten nežino matė tas vaikas ar nematė“, „tegu susitvarko ir tyli po šluota, tokį vyrą pavarius“, „tokia boba bet kurį vyrą daveda, va visi bėga nuo jos“.
Nes moteris pas mus vis dar visuomet kalta, o pati patogiausia lazda smurtą patiriančiai moteriai mušti – psichologinio smurto koziris. Nes visos moterys juk jį naudoja ir suėda vyrams nervus ne blogiau nei ketvirtos stadijos karcinoma.
Taip, psichologinis smurtas egzistuoja. Ir yra labai paplitęs. Bet gal išsiaiškinkime vienąsyk iš esmės – psichologinis smurtas be fizinio smurto būna, bet fizinio smurto be psichologinio – nebūna.
Smūgis moteriai į veidą ar spyris į pilvą sukelia siaubą, baimę dėl savo gyvybės ir taip toliau, taigi, psichologines pasekmes. Todėl ir tais atvejais, kai moteris naudoja psichologinį smurtą, atsakyti į jį dvigubu smurtu – ne išeitis.
Smurtas panašus į ugnį – kuo daugiau priskaldai malkų, tuo greičiau plinta liepsna, kol galiausiai gaisras pasiglemžia ne tik santykius, bet ir sveikatą, ar net gyvybę. Tie 38 000 pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje juk atskleidžia tik dalį tokių sekmadienio rytų, tik dalį tradicinės lietuviškos kasdienybės.
Bet tradicijos nėra amžinos – jos atsiranda ir jos išnyksta. Įprotis laikyti vyrus dideliais nesubrendusiais vaikais, kurie „davesti“ mojuoja sunkiais kumščiais, nėra mūsų tradicija.
Įprotis prisigerti ir nusiaubti mylimos moters sukurtą jaukų lizdą nėra mūsų tradicija. Įprotis kaltinti dėl visko moterį ir teisinti vyrą taip pat nėra mūsų tradicija. Tai kodėl mes taip gyvename?
Nemąstantis, nejautrus, prisitaikyti ir prasmingai kurti nesugebantis vyras, smurtaujantis prieš žmoną, kuri „atsiima“ ant jo „už viską“, kai šis išsiblaivęs šliaužioja ant kelių ir atgailauja, matydamas stoiškai sulaužytų šonkaulių skausmą kenčiančią žmoną – ar jums tai nieko neprimena?
Per vis dar matomus rusiškų televizijų kanalus tokius epizodus galite rasti bet kuriame seriale, nuo detektyvinio iki muilo operos. Nes taip gyvena sąmoningai girdoma rusų tauta, taip gyvena tironiškame režime žmonės, kurių gyvenimą apsprendžia prieš pusę šimto metų mokslininkų aprašytas išmokto bejėgiškumo sindromas, kuris skatina pasyvumo/agresijos ciklą.
Tad tiksliau būtų paklausti – kur mes gyvename, vis dar gyvename. Sovietmetis pasibaigė. Mes ištrūkome į laisvę, atgavome savo valstybę, per šimtų tūkstančių drąsą atkurti mūsų tradicijas, mūsų laisvę, mūsų gyvenimo būdą, kuriame smurtas ir alkoholis niekada nebuvo tradicija.
Caro Rusijos atnešta baudžiava, kuomet moteris iš žinių saugotojos ir lygiavertės partnerės tapo preke ir dvarponio bei savo vyro nuosavybe, o smurtas prieš silpnesnį tapo norma – nebuvo mūsų tradicija. Tokia nyki egzistencija, pažeminanti tiek moterį, tiek vyrą, apskritai neverta vadintis tradicija. Nes ji ne tik atnešta per kraują ir kančias, per žlugusias šeimas ir sugriautą lietuviškos šeimos modelį, bet ir pati savaime tėra traumas atnešanti trauma.
Kai kurias per kraują atneštas naujoves mes priėmėm, įsileidom į savo gyvenimus dėl jų teikiamos paguodos bei galimybės tapti modernaus pasaulio dalimi – kalbu apie krikščionybę, dėl kurios buvo išžudyti tūkstančiai lietuvių, nukankintos dešimtys lietuvių moterų.
Bet galiausiai visgi tapome krikščioniška valstybe, XVI amžiuje uoliai valstiečių tarpe dirbęs jėzuitų ordinas užbaigė du amžius trukusį procesą – po kelių tūkstančių pagonybės metų turime kelis šimtus metų krikščionybės. Religijos, kuri moko mylėti kitą žmogų ir kartu gerbti save, kuri kategoriškai draudžia smurtą, ir per evoliuciją iš Senojo į Naująjį Testamentą parodo kur link turime augti, kokiu keliu eiti.
Todėl kitas carinių laikų ir sovietmečio „naujoves“, kurios prilipo kaip kruvinas purvinas bintas prie nubrozdintos alkūnės, mes ne tik galim – mes turim nuvynioti ir išmesti.
Nesakau, kad turime nuplėšti su krauju – nesakau, kad turime sukišti 30 parų į areštinę visus tuos mielus žmones, kurie piktinosi Natalijos atviru kalbėjimu apie alkoholio ir smurto keliamą pavojų jai, jos sūneliui, ir daugybei kitų žmonių. Bet sakau, kad turime suprasti, kodėl Lietuvos vyrai žudosi tiek, kiek Rusijos vyrai – tik pastarieji dažnai turbūt nespėja nusižudyti, nes numiršta nuo visokio alkoholiu atsiduodančio brudo ir kitaip žūsta.
Sakau, kad turime suprasti, kas mums yra tradicijos – saugotini ir vertingi papročiai, kurių puoselėjimas stiprina mūsų Tautos šaknis, mūsų lietuvišką tapatybę ir kartu augina, brandina mūsų sielas.
Sakau, kad turime suvokti, kad smurto teisinimas, moters kaltės ieškojimas ir aukos kaltinimas ne tik kainuoja mums dešimtis tūkstančių sumuštų moterų ir vaikų, tūkstančius sužalotų, dešimtis nužudytų. Tai kainuoja ir vyriškumo krizę, kai norma laikomas apsvaigęs siautėjantis neandartalietis arba apie savo jausmus it Marytė Melnikaitė tylintis bedžiaugsmis rūpintojėlis. Ir tame kontekste kasmet šimtais besižudantys vyrai.
Nereikia perkelti kaltės nuo moterų ant vyrų, bet nesunaikinkime vyro atsakomybės rusiškų serialų vertais stereotipais, neverskime jų bejėgiais, kurie nesugeba išmokti suprasti savo ir kito žmogaus jausmų, nesugeba prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, nuo mamytės gėlių ir suknelių deginimo iki nėščios žmonos vaikymo aplink namą su benzino baku iki kūdikių nužudymo.
Bet ir neužkraukime atsakomybės už smurtautojo elgesį ant aukos pečių, kai automatiškai kiekvienas sveiko ir normalaus gyvenimo aspektas tampa kalte – seksuali, sėkmingai dirbanti, daug pasiekusi, kelis kartus kūrusi santykius moteris nenusipelno smurto. Niekas nenusipelno. Ir kiekvienam savo – kiekvienas atsakingas už save ir savo elgesį.
O kad sunku – c‘est la vie. Toks gyvenimas. Dažniausiai skauda abiems. Užtat verta palaikyti kol kas tik nevyriausybininkams ir pavieniams politikams rūpimą iniciatyvą – prieinamą ir kompetentingą psichologinę pagalbą šeimoms. Nes mes turime išmokti kalbėtis.
O politikams būtų verta – kaip jau sakiau tūkstantį kartų – pasakius A, pasakyti ir B.
Priėmus ilgai lauktą Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą gal būtų pats laikas sutvarkyti pagalbos sistemą bei paskirti reikalingus resursus, kad į pagalbą keliautų pasiruošę, apmokyti, kompetentingi specialistai, 24/7.
Tada neturėsime atvejų, kai pareigūnai nubaudžia smurtautoją „už chuliganizmą“ vien dėl to, kad šis siautėjo tada, kai aukos nebuvo namuose – o viską stebėjęs vaikas juk nėra kaip nors susijęs su moterimi, į kurią buvo nukreiptas agresijos pliūpsnis... Ar juolab atvejų, kai „atvykus triukšmo nebuvo“, nes kaimynės girdėti mušamos moters šauksmai jau nuslopo.
Tradicijos yra tokios, kokias kuriame. Kokių norite Jūs?