Pamenate, kas nutiko, kai supratome, kad vyksta karas keliuose? Kai suvokėme, kad tikroji problema yra ne tame, kad bjaurūs skundikai „įduoda“ policijai „gerą vyrą“, kuriam kelios niekingos promilės tikrai nekliudė vairuoti.
Dovilė Šakalienė
© DELFI / Karolina Pansevič

Kai pamatėme, kad tikroji problema buvo šimtai kasmet sužalojamų ir dešimtys nužudomų vaikų, moterų ir vyrų. Tada atradome, kad karas vyko ne tarp abstinentų ir alkoholikų, o mūsų viduje.

Mums reikėjo atrasti neblaivaus vairavimo kasdien sukeliamą pavojų, mums reikėjo pamatyti, kad pievoje žaidžiantys vaikai, suvažinėti neblaivaus šeimos nario, yra simptomas rimtos ligos. Atsakomybės stokos.

Ir šioje vietoje mes sugebėjome prisiimti atsakomybę, sugebėjome suvokti, kad #gėdatylėti ir #negėdapadėti – o pagalba yra neleisti vairuoti bokalą ar taurę išgėrusiam broliui, draugei, tėvui ar svečiui. Supratome, kad priešas yra ne ryžtingai raktelių paprašęs ir taksi iškvietęs ar apnakvindinęs žmogus, o neblaiviomis rankomis vairuojama tona metalo, kuri išgėrus tampa labai efektyvia žudymo mašina, traiškančia ir žalojančia nekaltus žmones.

Ir šioje vietoje mes sugebėjome prisiimti atsakomybę, sugebėjome suvokti, kad #gėdatylėti ir #negėdapadėti – o pagalba yra neleisti vairuoti bokalą ar taurę išgėrusiam broliui, draugei, tėvui ar svečiui. Supratome, kad priešas yra ne ryžtingai raktelių paprašęs ir taksi iškvietęs ar apnakvindinęs žmogus, o neblaiviomis rankomis vairuojama tona metalo, kuri išgėrus tampa labai efektyvia žudymo mašina, traiškančia ir žalojančia nekaltus žmones.
Dovilė Šakalienė

Bet turime dar vieną karą. Netgi žymiai senesnį, nei karas keliuose. Mat nieks neprisimena nei kaip jis prasidėjo, nei kodėl vyksta, tik visi mano puikiai žiną, kas kaltas. Visuomenė žino, kad daktarų klanas kaltas. Medikai žino, kad įžūlūs ir iracionalūs pacientai kalti.
Mūšio lauko pavyzdžiai.

Greitoji – ne taksi

Vos nesusipina kojos, kai išgirstu, kaip inteligentiška, išsilavinusi moteris, dirbanti kurorto miestelyje svečių namų administratore ir visuomet, bet kokiomis aplinkybėmis besielgianti maloniai ir geranoriškai, drebančiu balsu į telefono ragelį šaukia: „Jei išmesite dabar mano tėvelį į gatvę ir jis pakeliui namo numirs, aš jus susirasiu asmeniškai ir nežinau ką padarysiu.“

Kas nutiko??? Ogi jos į devintą dešimtį įžengęs tėvukas, patyręs du insultus, parkrintas dėl staiga sustreikavusios širdies, prasiskelia galvą, susižaloja veidą ir mirtinai išgąsdina savo tokio pat garbaus amžiaus žmoną. Senutė skubiai kviečia į pagalbą kaimo ambulatorijos medikus, kurie atbėga akimirksniu ir skubiai teikia pagalbą, kol važiuoja GMP (greitoji medicinos pagalba – DELFI). Greitosios medikai po diskusijų sutinka vežti senuką į rajono ligoninę.

Vos nesusipina kojos, kai išgirstu, kaip inteligentiška, išsilavinusi moteris, dirbanti kurorto miestelyje svečių namų administratore ir visuomet, bet kokiomis aplinkybėmis besielgianti maloniai ir geranoriškai, drebančiu balsu į telefono ragelį šaukia: „Jei išmesite dabar mano tėvelį į gatvę ir jis pakeliui namo numirs, aš jus susirasiu asmeniškai ir nežinau ką padarysiu.“ Kas nutiko???
Dovilė Šakalienė

Rajono ligoninėje įvyksta didžioji drama – pacientą mėginta išprašyti pro duris, nes plika akimi pavojaus gyvybei nematyti, o sunkiai aplinkoje besiorientuojantis senukas nori namo. Malonioji administratorė, skambindama iš kito miesto, negali gauti informacijos apie savo seną tėvą, nes „gal Jūs ne dukra, iš kur mes žinome, kad galime Jums teikti informaciją apie pacientą.“ Ir voila, drebulio purtoma moteris ima šaukti ant medikų ir grasinti, pati nežinodama kuo. Medikai jai atrėžia, kad kasdien „trisdešimt tokių gąsdina ir grasina“, kad jie neturi išteklių ir pajėgumų, o „greitoji – ne taksi“.

Abi pusės teisios. Paklausite, tai ką, žalia rūta, daryti??

Praktiniai klausimai – ar vežant į ligoninę rimtų sveikatos sutrikimų turintį senjorą nebūtų logiška šalia esančių šeimos narių paprašyti, kad pacientas būtų palydėtas į ligoninę? Tai sumažina paciento patiriamą stresą – automatiškai, pagerina ligonio būklę bei išsprendžia daugelį su informacijos teikimu susijusių klausimų.

Antra, ar žinant, kad senas žmogus iš kaimo vežamas nemažą atstumą į miesto ligoninę, nebūtų logiška paprašyti artimųjų užtikrinti, kad kažkas su savo transportu atvyktų į ligoninę, jei prireiktų pacientą grąžinti į namus tą pačią dieną? O tuo pačiu paprašyti vietoje pasirašyti informacijos teikimo formas, nurodant vardus, pavardes ir telefono numerius žmonių, su kuriais galima susisiekti sprendžiant dėl senjoro gydymo bei kuriems galima teikti visą informaciją apie pacientą?

Ir klausimas žemiau juostos medikams – ar savo seną tėvą su praskelta galvą „išpravodytumėt“ eiti pėsčiomis keliasdešimt kilometrų arba tegu „kviečiasi taksą“? Ar manytumėt, kad gaudamas 184 eurus pensijos jis galės susimokėti 30 eurų už taksi? Nes būtent tiek kainuoja kelionė.
Epikrizė.
Dovilė Šakalienė

Ir klausimas žemiau juostos medikams – ar savo seną tėvą su praskelta galvą „išpravodytumėt“ eiti pėsčiomis keliasdešimt kilometrų arba tegu „kviečiasi taksą“? Ar manytumėt, kad gaudamas 184 eurus pensijos jis galės susimokėti 30 eurų už taksi? Nes būtent tiek kainuoja kelionė.

Epikrizė (gr. sprendimas, baigtis). Susižalojęs senukas po grasinimų ir surastų „savų“ medikų įsikišimo buvo apžiūrėtas tinkamai, jam atlikti reikiami tyrimai, dukra surado pagelbėti galintį kaimyną, kuris nuvyko automobiliu į ligoninę, pasiėmė senuką ir nuvežė jį į namus.

Kokia versija galėjo būti senuko istorijoje normaliai veikiant sveikatos ir socialinei apsaugai? Pirma. Artimieji būtų žinoję, kad Lietuvoje galioja išankstinio sutikimo teikti informaciją apie asmens sveikatos būklę tvarka – pacientui tereikia iš anksto turėti parengtą dokumentą, kuriame nurodoma kam ir kokia apimtimi turi būti teikiama informacija.

Tačiau šeimos narių atveju viskas daug paprasčiau – sveikatos priežiūros įstaigos personalas turi teisę atsisakyti teikti informaciją tik tada, kai neįmanoma nustatyti skambinančiojo tapatybės, pavyzdžiui, pacientas be sąmonės. Tačiau pacientui turint sąmonę, tereikia duoti jam telefono ragelį ir identifikacija iš balso įvyksta, jokių teisinių pažeidimų, jokio nežmoniško elgesio, visi patenkinti.

Ar tam reikia trupučio pastangų ir geranoriškumo iš abiejų pusių? Taip. Ar taip pat reikia kokybiško med. personalo instruktavimo, atsisakymo perteklinių formų, kurios visiškai neatlieka savo funkcijos apsaugoti pacientų privatumą ir įtraukti juos į gydymo procesą, bet veikiau apsunkina medikų darbą ir sukuria bereikalingas įtampas? Balsuočiau už.

Betgi Lietuvos medicinoje holistinis matymas vis dar yra keiksmažodis tiek medikų rengimo programas formuojantiems, tiek dirbančių medikų kompetencijas turintiems stebėti, tiek pacientų teisėmis turintiems rūpintis – nes daug paprasčiau matyti pacientą kaip Lego dėlionę, iš atskirų „remontuotinų“ kūno dalių sudarytą statistinį vienetą, kuris tikrai erzina pervargusius medikus norėdamas, kad jie pamatytų jame bejėgiškoje būklėje esantį žmogų. Todėl susižalojusio senuko žmonai, raudančiai ir dūstančiai iš siaubo buvo suteikta lygiai nulinė psichologinė pagalba.
Dovilė Šakalienė

Antra. Psichologinių žinių medikams ne šiaip trūksta, jų faktiškai nėra. Šiandien Lietuvos medikai tėra gavę žiupsnį pačių elementariausių psichologijos žinių, mes nekalbame apie vaikų raidos psichologiją, geriatrijos ypatumus, ir t.t.

Betgi Lietuvos medicinoje holistinis matymas vis dar yra keiksmažodis tiek medikų rengimo programas formuojantiems, tiek dirbančių medikų kompetencijas turintiems stebėti, tiek pacientų teisėmis turintiems rūpintis – nes daug paprasčiau matyti pacientą kaip Lego dėlionę, iš atskirų „remontuotinų“ kūno dalių sudarytą statistinį vienetą, kuris tikrai erzina pervargusius medikus norėdamas, kad jie pamatytų jame bejėgiškoje būklėje esantį žmogų. Todėl susižalojusio senuko žmonai, raudančiai ir dūstančiai iš siaubo buvo suteikta lygiai nulinė psichologinė pagalba. Kai, pavyzdžiui, tame pačiame dažnai pliekiamame Briuselyje per valandą suteikiama psichologinė konsultacija žmogui, kuriam gatvėje iš rankų išplėšė rankinę.

Trečia. Socialinės paslaugos, be kurių sveikatos paslaugos kartais tiesiog negali įvykti. Ar du itin garbaus amžiaus senjorai neturėtų turėti pagalbininko, socialinio darbuotojo, kuris juos periodiškai aplankytų, o tokioje situacijoje ir į ligoninę palydėtų, ir parvežtų namo? Ar pas mus tinkamai veikia socialinio taksi paslauga?

Deja, pas mus sveikatos ir socialinės apsaugos sistemos veikia rusišku, o ne švedišku principu. Vietoje principo „kuo pažeidžiamesnis pacientas – tuo daugiau pagalbos“, vis dar turime principą „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Ar apskaičiuojama, kiek kainuoja sparčiai senstančiai valstybei slauga ir nuolatinė pagalba senjorams, laiku negavusiems žymiai pigesnių ir paprastesnių paslaugų ir todėl po to keliolika ar keliasdešimt metų „gulintiems ant patalo“? Gal neatsakinėsiu, žinote ir patys.

Triušis iš skrybėlės

Po septynių savaičių laukimo pagaliau pakliūva pas odontologą dviejų vaikų mama. Taloną apžiūrai gavo vyresnėlei, mažajam reiktų laukti dar dvi savaites. Odontologė tądien jau apžiūrėjo du tuzinus vaikų, kuriuos poliklinikos vadovybė, optimizuodama gydytojų darbą ir atliepdama į politinį aukščiausio valstybės pareigūno nurodymą „sutrumpinti eiles“, jai skyrė kas 7 minutes ir jos laukia dar du tuzinai. Todėl kaip triušį iš skrybėlės ištraukusi antrą mažąjį pacientą, mama daktarei pakerta kojas.

Mamytė rėžia negailėdama: „Ką, norite kyšio, kitaip nepriimsit antro vaiko??“ Argumentai apie kelias minutes vaikui, keliasdešimt pacientų ir viršvalandžius ilgai laukusiai mamai skamba kaip beleberda, ji laukė taip ilgai, o jos mylimo vaiko tinginė daktarė nepriima, nes kažkokio popieriuko trūksta?

Epikrizė. Odontologė priėmė abu vaikus. Pasakoja, kad negalėjo leisti įgąsdinti vaikų, kuriems ir taip vizitai pas dantų gydytoją sukelia nemažai streso, o ir vis tiek eilė už durų nesutrumpėtų, sugaišus laiką konfliktui su mama. Dabar gi ji tiesiog priėmė dar vieną pacientą, visi laukiantieji pasislinko per papildomas septynias minutes, o nuovargis jau ne itin pasikeitė nuo to, kad vietoje 45 pacientų ji priėmė 46.

Todėl kaip triušį iš skrybėlės ištraukusi antrą mažąjį pacientą, mama daktarei pakerta kojas. Mamytė rėžia negailėdama: „Ką, norite kyšio, kitaip nepriimsit antro vaiko??“ Argumentai apie kelias minutes vaikui, keliasdešimt pacientų ir viršvalandžius ilgai laukusiai mamai skamba kaip beleberda, ji laukė taip ilgai, o jos mylimo vaiko tinginė daktarė nepriima, nes kažkokio popieriuko trūksta?
Epikrizė.
Dovilė Šakalienė

Ar tikrai tai buvo sprendimas? Ar mama negalėjo atvesti kito vaiko kitu laiku, arba užrašyti abu savo vaikus profilaktinei apžiūrai iš karto, tegu vėliau? Bet gal netgi svarbiau klausimas, koks yra „optimizavimas“, kai eilės mažinamos paslaugų kokybės sąskaita, kai labiausiai nukenčia gydytojai, kuriems neleidžia sąžinė dirbti kaip automatui, todėl jie sėdi viršvalandžius, klausosi nirštančių dėl vėlavimo pacientų, nes kitas kelias yra prisijungti prie kolegų, kurie padaro tiek, kiek spėja – nepastebėjo karieso, ką darysi, pradėjo procedūrą, kurią užbaigti reikia per 72 valandas, nors žino, kad pacientas tegaus taloną už dviejų savaičių, ką darysi, ne jis nustato tvarką.

O kas nustato tvarką? Štai čia ir pakasta labai senai sušvinkusi žuvis, o žuvis genda nuo galvos.
Kenčia ir medikai, ir pacientai, o kentėdami vieni kitus puola, sukurdami įtampas, dėl kurių paslaugų teikimas ir gavimas tampa karo mūšio lauku. Lavonais nuklotu lauku, kuriame labai lengva pasislėpti lėlininkui. Arba minėtai žuviai. Valdžiai. Tiek politikams, tiek tvarkas nustatantiems ir gyvo paciento niekada nemačiusiems valdininkams.

Jų sakralios frazės „pinigų nėra“ ir „darome, ką galime“ slepia tik du labai paprastus dalykus. Blogą vadybą ir korupciją.

Pradėkime nuo vadybos. Ar tinkamai tvarkomas gydytojų darbo laikas, kad pacientui būtų skiriamas pakankamas dėmesys? Atsakymas aiškus – gydytojas gauna dešimt minučių pacientui (odontologas 20 min, vaikų dantų apžiūrai 5-10 min), ir per tą laiką dar turi supildyti šūsnį dokumentų, dalį jų ranka, dalį sistemoje, kuri nuvarytų į bankrotą bet kurį verslą dėl „tuščių“ darbo valandų, tuo tarpu slaugytojos, kurių daugelis turi magistro laipsnius ir visateisiškai galėtų būti gydytojo dešiniąja ranka, naudojamos kaip kortelių nešiotojos, instrumentų laikikliai, sanitarės, maisto dalintojos, you name it, kaip sakoma, visaip, tik ne taip, kad būtų efektyviai padedama gydytojui ir efektyviai pasirūpinama pacientu, nežeminant slaugytojos kompetencijos ir diplomo.

O kas nustato tvarką? Štai čia ir pakasta labai senai sušvinkusi žuvis, o žuvis genda nuo galvos. Kenčia ir medikai, ir pacientai, o kentėdami vieni kitus puola, sukurdami įtampas, dėl kurių paslaugų teikimas ir gavimas tampa karo mūšio lauku. Lavonais nuklotu lauku, kuriame labai lengva pasislėpti lėlininkui. Arba minėtai žuviai. Valdžiai. Tiek politikams, tiek tvarkas nustatantiems ir gyvo paciento niekada nemačiusiems valdininkams.
Dovilė Šakalienė

Iš to išplaukia kitas klausimas – ar pacientas tinkamai informuojamas apie gydymo alternatyvas, apie rekomenduojamus tyrimus, apie galimas rizikas, šalutines pasekmes ir kitus jam svarbius klausimus, kur reikalingas jo sąmoningas ir atsakingas sprendimas dėl savo paties ar savo vaikų, globojamų senyvo amžiaus artimųjų sveikatos? Vietoje atsakymo perklausiu – ar apskritai spėjate paskaityti smulkaus teksto pilnus puslapius, kur skubanti sesutė paslaugiai brūkšteli varneles: „Prašom čia, čia ir čia.“ Tik skubiai raitai parašus ir – bėgi į palatą pas insultą patyrusią močiutę, tiesi ranką jau su adata stovinčiai slaugytojai, mauniesi batus ir lendi į tomografo aparatą.

Taigi, prastai organizuojamas darbas, kai daug žmonių panaudojami netinkamai, todėl bendra kaina paslaugos didelė, o rezultatas absurdiškas: valstybė išleidžia daug, gydytojas gauna mažai, pacientas gauna nei šį, nei tą – fragmentiškas paslaugas, nesujungtas į logišką pagijimo link vedančią grandinę.

Iš to išplaukia dar vienas klausimas – o tai kaip čia yra, kad turime tiek ligoninių, tiek daktarų (nors visgi perskaičiuočiau, po to, kai tiek jų su džiaugsmu importavo šiauriečiai ir vakariečiai), tiek med. personalo, sveikatos biudžetas milijardinis, o vis tiek trūksta? Nes vadyba iš principo negali būti sutvarkyta neįveikus korupcijos. Kaip gali veikti pagalbos mechanizmas, kai kiekvienos ligoninės va(l)dovas daktaras kovoja už savo karalystę, nekreipdamas dėmesio ar apsimoka turėti brangią įrangą rajoninei ligoninei? Kaip gali užtekti pinigų, jei vieša paslaptis, kad siekiama kuo daugiau pirkti įrangos ir vaistų, nes nuo tokių pirkimų vadovybė atsiriekia skanų gabalą, o perkant paslaugas – nelabai atsirieksi, nes tai žmonių atlyginimai?

Todėl net sunku klausti, kodėl negalime padaryti kaip Estijoje, kur yra vienas tretinio lygio sveikatos priežiūros paslaugų centras. Kažkodėl estai suvokia, kad optimizavimas reiškia piramidę, arti žmogaus esančios kokybiškos pirminės sveikatos priežiūros paslaugos – stiprios ir gerai aprūpintos kaimo ambulatorijos bei stipri šeimos gydytojo institucija, keletas antrinio lygio centrų, kur teikiamas gydymas. Ir super moderni bei stipri ligoninė, geografiškai tiksliai įmontuota taip, kad ištikus sunkiai sveikatos būklei iš bet kurios Estijos vietos sraigtasparnis pristatytų žmogų į neurochirugų ar kardiochirurgų rankas per suskaičiuotas minutes. Mačiau savo akimis tokį sraigtasparnį, kai dirbau prie dokumentinio filmo apie efektyvias bendruomenes Estijos Gyvačių saloje.

Iš to išplaukia dar vienas klausimas – o tai kaip čia yra, kad turime tiek ligoninių, tiek daktarų (nors visgi perskaičiuočiau, po to, kai tiek jų su džiaugsmu importavo šiauriečiai ir vakariečiai), tiek med. personalo, sveikatos biudžetas milijardinis, o vis tiek trūksta? Nes vadyba iš principo negali būti sutvarkyta neįveikus korupcijos. Kaip gali veikti pagalbos mechanizmas, kai kiekvienos ligoninės va(l)dovas daktaras kovoja už savo karalystę, nekreipdamas dėmesio ar apsimoka turėti brangią įrangą rajoninei ligoninei?
Dovilė Šakalienė

Tada liktų tik pripažinti tą pačią skaudžiausią problemą – kaip ir karo keliuose atveju, esančią mūsų viduje. Nenorą pripažinti, kad daktaras – ne griovių kasėjas (su visa pagarba kasantiems griovius), nenorą atsisakyti sovietinio mentaliteto, kai sąmoningai ir tikslingai naikinant inteligentiją, buvo apversta atlyginimo sistema ir gydytojas gaudavo 90 rublių, o gamyklos darbininkas 250 rublių.

Nuo to laiko įdiegta neapykanta daktarui, kuris, gyvatė-inteligentas, nori uždirbti daugiau už proletariato atstovą, ėda mums smegenis taip, kad politikai nedrįsta net išsižioti apie medikų algų kėlimą. Tada mus sąmoningai vertė mankurtais raudonoji diktatūra, naikino gebėjimą kritiškai mąstyti. Šiandien privalome suvokti iš kur ateina priešiškumas mūsų gyvybę gelbstintiems medikams, o medikai privalo pamatyti, kad pacientai yra žmonės, ne erzinantys įžūlūs grasintojai, bet išsigandę ir pasimetę žmonės, besijaučiantys, kad turi kovoti dantimis ir nagais už tai, kas „jiems priklauso“.

Tai ir pasiimkime kas mums priklauso – ištraukime dantis vieni kitiems iš gerklės ir pažvelkime į karo priežastis, pareikalaukime pakeisti tvarką, dėl kurios nėra kada pamatyti žmogaus. Nei žmogui su baltu chalatu nėra kada pamatyti ligonio išplėstomis iš baimės akimis, nei žmogui paciento kėdėje nėra kada pamatyti persidirbusio vergo, kurio veiklą vis optimizuoja, tik vietoje to, kad gautų gydyti, jis vis daugiau gauna pildyti formų ir bėgioti tarp trijų darbų, kad galėtų išsimokėti paskolą ir išlaikyti tris vaikus.

Nes jis, kvailys, mokėsi dešimt ar daugiau metų, ir dar dvigubas kvailys, sukūrė šeimą, ir trigubas kvailys, kad pasidarė vaikus, ir jau keturgubas kvailys, kad nori gauti atlyginimą, kuris leistų jam jaustis, kad už kompetencijas, viršijančias indų plovėjo, turėtų būti atlyginama adekvačiai. Todėl turime tokią medikų migraciją, kad neatsikvošėję dėl karo gydymo įstaigose, galime staiga nebeturėti su kuo kariauti.<...> Nes tikrai nenorėtume, kad ministerijų valdininkai ateitų mūsų gydyti. Tada jau, žinote, būtų ne karas, o skerdynės.
Dovilė Šakalienė

Nes jis, kvailys, mokėsi dešimt ar daugiau metų, ir dar dvigubas kvailys, sukūrė šeimą, ir trigubas kvailys, kad pasidarė vaikus, ir jau keturgubas kvailys, kad nori gauti atlyginimą, kuris leistų jam jaustis, kad už kompetencijas, viršijančias indų plovėjo, turėtų būti atlyginama adekvačiai. Todėl turime tokią medikų migraciją, kad neatsikvošėję dėl karo gydymo įstaigose, galime staiga nebeturėti su kuo kariauti.

Vietoje pabaigos

Nes tikrai nenorėtume, kad ministerijų valdininkai ateitų mūsų gydyti. Tada jau, žinote, būtų ne karas, o skerdynės.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (26)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (13)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (27)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (80)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (84)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1106)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (50)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (83)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (4)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...

Po įgyvendinto plėtros projekto „Mega“ tapo sunkiai atpažįstama (63)

Po metus trukusių plėtros darbų didžiausias prekybos ir laisvalaikio centras vidurio Lietuvoje „...