Su šiais teiginiais iš dalies sutinku, nors apie vertybių skalę ir moralumo barometrą turiu savo nuomonę.

Pažiūrėkime į tai plačiau ir sudėkime pliusus bei minusus šioje Rytų-Vakarų moralinio vertinimo takoskyroje. Pliusai ten, kur, mano nuomone, esame tikra Vakarų kultūros dalis. Minusai, deja, trypčiojimas vietoje.

Per ES ir NATO narystės metus nelabai kur pasistūmėjome į priekį. Savo požiūriu bei vertybiniu audiniu esame stagnuojančioje posovietinėje erdvėje bei niekaip negalime išsivaduoti iš „homo sovieticus“ mentaliteto.

Šios takoskyros analizei pasitelksiu 7 kintamuosius: verslas-ekonomika, politikų atsakomybė-atskaitomybė, korupcijos suvokimas, mokslas-išsilavinimas, seksualinės mažumos, rasizmas-ksenofobija, gyvenimas iš socialinių pašalpų.

Verslas ir Lietuvos ekonomika visiškai integravosi į ES. Esame pinigų sąjungoje ir pradėjome derybas dėl patekimo į EBPO – elitinį pasaulio ekonomikų klubą.

Esame moderni, kūrybinga bei iniciatyvi tauta, nebijanti iššūkių, darbo bei plėtros. Daugelyje verslo sektorių, tokiuose kaip mažmeninė prekyba, logistika, transportas, lazeriai bei kitur, net sugebame diktuoti madas Vidurio ir Rytų Europos (VRE) regione.

Esame vieni iš regiono lyderių verslo aplinkos kūrime. „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, Lietuvoje per pirmąjį šių metų pusmetį užfiksuoti 24 tiesioginių užsienio investicijų (TUI) projektai arba kiek daugiau nei 8 projektai milijonui šalies gyventojų. Tai geriausias rezultatas VRE regione.

Politinė atskaitomybės - atsakomybės sritis. Šiuo metu rinkiminė kampanija jau įsibėgėja, ir žmonėms labai sunku atskirti, kas yra kas. Pagrindinės kritikos strėlės skrieja į ne tik valdančiųjų pusę, bet ir į opoziciją. Daugelis apžvalgininkų bei politologų tai vadina normaliomis rinkiminėmis batalijomis.

Tačiau kai kas šias batalijas priskiria „purvo vonioms”. Druskininkų vandens parko „tariamas bei galimas” skandalas pakėlė politinės atskaitomybės kartelę labai aukštai. Po jo visuomenė ir žiniasklaida, reikia tikėtis, bus dar daugiau reiklesnė bei principingesnė. Beje, ši istorija pareikalavo ir atsistatydinimų. Iš pareigų pasitraukė galimai nemokamai vandens parko paslaugomis naudojęsis tuometinis Seimo pirmininkės sekretoriato vadovas Ž. Pacevičius.

Kitas dar pakankamai „karštas” politinės atsakomybės viražas - vidaus reikalų ministro atsistatydinimas po tragikomiškos narkomano su automatu “Kalašnikov” pabėgimo istorijos.

Apie korupcijos suvokimą. Čia lygiuojamės į Vakarų valstybes (pagal 2014 metų „Transperancy International“ atliktą tyrimą esame 39 pasaulyje) ir stipriai lenkiame ES integracijos siekiančias Rytų partneres - Gruziją, kuri yra 50-a, Armėniją – 94-a, Moldovą – 103-a, Baltarusiją – 119-a, Azerbaidžianą – 126-as, Ukrainą - 142. Kodėl tai aktualu?

Rytų valstybėse kyšio davimas valstybės pareigūnui yra normali verslo dalis (taip Pasaulio banko tyrime atsakė daugiau nei pusė apklaustų verslininkų Moldovoje).

Akivaizdžiausias korupcijos pavyzdys – amžiaus afera Moldovoje. Ten iš trijų bankų buvo išplauta milijardas eurų, o tuometinis premjeras kaltinamas 240 milijonų pasisavinimu.

Apie mūsų mokslą ir švietimą. Reikia pripažinti, kad mokslo srityje tiek savo turiniu bei pačių studentų požiūriu į mokslą pasistūmėjome į priekį labai nežymiai. Studentų tarpe pakankamai gajus „homo sovieticus“ studentas. Nors daugelis šių nori gyventi vakarietiškai, tačiau pastangų tam pasiekti minimumas.

Studentai neretai imasi tokių senų sovietinių triukų kaip nusirašinėjimas, plagijavimas bei diplomų pirkimas. Šią sritį reikia reformuoti iš pagrindų. Nuo deramos profesūros konkurencijos, atlyginimų kėlimo iki tik motyvuotų studentų priėmimo į studijas.

Kodėl nepavartojau žodžio gabių? Savaime aišku, kad gabių reikia, bet motyvacija ir noras mokytis bei realizuoti save studijose gerokai vertingesnis už gebėjimus. Visko galima išmokti.

Lietuvoje, pasak Vilniaus universiteto rektoriaus, yra leidžiami 300 mokslinių žurnalų. Kokia galybė! Tačiau kiek iš jų mes žinome? Ar neatrodo, kad šie leidžiami tam, kad gauti valstybinį finansavimą, o ne tarnauti tiesiogiai mokslui? Tai – klausimas švietimo ir mokslo ministrei!

O švietimas? Jį reformuojame jau 25 metus. Ir pabaigos nesimato. Ar ne paradoksas, kad dažniausiai šioje srityje nuolat atsivežamos ir diegiamos naujovės iš užsienio. Bandant adaptuoti Lietuvai, imama jas tobulinti. Ir tobulinama iki begalybės. Tačiau ar nevertėtų prieš diegiant susimąstyti, ar tai kas tinka užsienyje tiks ir pas mus? Ką pavyko pasiekti per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį?

Mokinių kalbinis, matematinis, gamtamokslinis raštingumas žemiau Europos vidurkio. Profesorė Meilė Lukšienė Tautinės mokyklos koncepcijoje juk akcentavo dorovinio ir pilietinio ugdymo svarbą, o šiandien to jau mažai likę. Manau, kiekvienas žinome ne vieną istoriją, kaip mokytojas, norėdamas išmokyti vaiką dorovės, pagarbaus elgesio, pats nukenčia.

Kitas pakankamai aktualus rodiklis - požiūris į seksualines mažumas. Reikia suprasti, kad vieši įžeidinėjimai, užgauliojimai ir pasityčiojimai visiškai nesiderina su vakarietiška kultūra. Jei kas (ypatingai iš mažesnio miestelio) prisipažįsta, kad yra netradicinės orientacijos, tai jo išsižada giminės, nebesisveikina ir žiūri kreivai kaimynai. Ar tai yra normalu? Manau, ne.

Žmogų reikia vertinti pagal kitą skalę: jo bendravimo kultūrą, motyvaciją, darbštumą, nuoširdumą bei profesinius įgūdžius. O koks skirtumas su kuo jis dalinasi lova? Tai jau jo asmeninis reikalas. Juk Vakaruose net valstybių valdžios atstovai yra netradicinės orientacijos, ir niekas dėl to nesuka galvos.

Kalbant apie požiūrį į rasizmą bei ksenofobiją, turiu pripažinti, anksčiau buvau įsitikinęs, kad mes esame pakankamai nepakantūs kitai religijai ar tautinei mažumai. Bet paskutinis įvykis „apie negrą ir tualetą" daug ką pasako. Po šio rasistinio išpuolio buvo žaibiškai sureaguota socialiniuose tinkluose.

Pasipylė „memai“, pašiepiantys rasizmą ir smerkiantys neapykantą kitai rasei. Kitą dieną pilietinė visuomenė suorganizavo piketą, nukreiptą prieš rasizmą. Kaip manote, ar įmanoma būtų buvę to tikėtis prieš 11 metų? Arba sutikti tokių panašių reiškinių Rusijoje ar Baltarusijoje?

Galiausiai, požiūris į šešėlį ir pašalpininkų armiją. Vakaruose yra gėda gyventi iš pašalpų. Tarkim, Vokietijoje, net prie vieno stalo vengiama sėdėti su žmogumi, kuris metų metus veltėdžiauja ir gyvena iš valstybinių pensijų. O kaip pas mus? Ištisi kaimai ir gyvenvietės gyvena iš pašalpų.

Juk sovietiniais laikais to nebūdavo, visi buvo priverstinai įdirbti. O dabar normalu yra dirbti nelegaliai, nemokėti mokesčių ir atvažiuoti pasiimti socialinę pašalpą geriausiu BMW. Taigi, vis dar klestinti šešėlinės (kuri socialdemokrato premjero vadovaujamos vyriausybės yra stipriai sumažinta) ekonomikos bei gyvenančių iš pašalpų toleravimas yra labai didelis mūsų valstybės stabdis.

Sumuojame rezultatus – 4 prieš 3 Vakarų naudai. Kintamųjų galime ir daugiau įtraukti į analizę, bet šie įtraukti ypač matomi mūsų viešojoje erdvėje bei žiniasklaidoje. Judame į priekį, ir tikiu, kad, kai švęsime narystės ES ir NATO dvidešimtmetį, turėsime žymiai daugiau kuo didžiuotis ir žymiai mažiau dėl ko raudonuoti...