Serbijos atvejis yra vienas iš sudėtingiausių. Valstybė, kurią nuo 1989 iki 2000 metų valdė autokratas Slobodanas Miloševičius, 2006 m. kovo 11-ąją miręs savo kameroje JTO karo nusikaltimų tribunolo sulaikymo centre Hagoje, dar iki šiol sunkiai susitaiko su jai iki Miloševičiaus nuvertimo priklausiusio Kosovo praradimu, o savo užsienio politikoje blaškosi tarp savo pagrindinio – narystės ES – tikslo ir istoriškai grįstų simpatijų Rusijai.
Ar Serbija netaps Trojos arkliu Europos Sąjungoje, kuris su savimi įneš sumaišties ir nestabilumo? Kaip turi elgtis ES ir NATO, kad savo reikalavimais neatbaidytų Serbijos nuo jos demokratėjimo ir euro integracinių siekių?
Ant dviejų kėdžių?
Serbija nuolat kartoja, kad “ant dviejų kėdžių nesėdi” – ES narystė išlieka strateginė Serbijos vystymosi kryptis, bet ji ir toliau palaikys draugiškus santykius su Rusija, kurie yra vienas iš jos užsienio politikos prioritetų.
Serbija bando balansuoti tarp ES ir Rusijos. Ji pripažįsta Ukrainos suverenumą ir teritorinį vientisumą, tačiau ji neprisideda prie ES sankcijų Rusijai, dažnai netgi atvirai palaiko Kremlių.
2014 m. sausį Serbija pagaliau pradėjo derybas dėl narystės ES. Tačiau iki šiol neatidarytas nei vienas derybinis skyrius, nes Serbijos ir Kosovo santykiai nėra pakankamai normalizavęsi. ES išorės reikalų vadovė Federika Mogerini pažadėjo, kad pirmas skyrius bus atidarytas šių metų pabaigoje, tačiau atsitikti gali visko.
Paskutinis 35 derybų skyrius – dialogas su Priština – pats sunkiausias, o ES būtent ir nori nuo jo pradėti. Derybų sparta priklauso ir nuo pažangos teisės viršenybės, viešojo administravimo reformos, ekonominio valdymo ir verslo aplinkos gerinimo, kovos su korupcija ir pagrindinių teisių srityse. „Amnesty International“ pažymėjo, kad nepriklausoma Serbijos spauda ir žurnalistai patyrė rimtą spaudimą iš Vyriausybės dėl jos veiksmų po 2014 m. potvynių.
ES ragina Serbiją laipsniškai derinti savo užsienio ir saugumo politiką su ES BUSP. Iš Serbijos ES tikisi, kad ši užims griežtesnę poziciją Rusijos atžvilgiu, susijusią su situacija Ukrainoje.
Nuo 2000-ųjų, kai prasidėjo Serbijos kelias į ES, jis iki šiol buvo pakankamai akmenuotas. Ne kartą (daugiausia dėl to, kad Serbija neįvykdė visų reikalavimų dėl bendradarbiavimo su Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai, daugiausia susijusių su serbų karo nusikaltėlių areštu) strigo ir ES šalies kandidatės statuso suteikimas Serbijai, ir ES Stabilizacijos ir asociacijos sutarties (SAS) pasirašymas ir ratifikavimas. Nors narystę ES palaiko dauguma serbų, jie pradeda pavargti nuo laukimo ir irgi yra pakankamai ja nusivylę.
Neutrali NATO partnerė?
NATO atžvilgiu Serbijos pozicija yra dar labiau ambivalentiška. Serbija nori būti patikimu ir stabiliu NATO partneriu, tačiau nuo 2007 metų Serbija save deklaruoja kaip neutralią valstybę, nors jokių konkrečių veiksmų tam neutralitetui užtikrinti ji nesiėmė. O šių metų sausį Serbija ir NATO pasirašė individualios partnerystės veiksmų planą.
Tačiau dar 2014 m. lapkritį Serbijos Nikincų kaime (maždaug 50 km nuo NATO narės Kroatijos sienos), nepaisant įtampos Ukrainoje, vyko beprecedentės bendros Rusijos ir Serbijos karinės anti-teroristinės pratybos, kuriose dalyvavo apie 200 Rusijos karių ir buvo naudojama Rusijos karinė technika.
Visuomenė integracijos į NATO nepalaiko. NATO daugelis serbų vadina teroristine organizacija ir tebesmerkia ją už 1999 m. Belgrado bombardavimus. Net keli pastatai iki šiol palikti neatstatyti kaip gyvi NATO bombardavimo įrodymai. Kur kas didesnė žaizda, kurios tikrai nepavyks greitai užgydyti – iš viso 3000 aukų, iš jų – 1000 karių ir policininkų ir apie 200 vaikų.
Kadangi Serbija nėra deklaravusi narystės NATO siekio, NATO yra atvira partnerystei, todėl kol kas viskas labiau priklauso nuo pačios Serbijos.
Rusija – draugas ar priešas?
Serbija irgi jau pradeda suprasti, kad Rusijos draugystė jai yra daugiau iš išskaičiavimo. Daugiau nei 40 proc. ekonomika susijusi su Rusija. Ši, siekdama išlaikyti Serbiją savo įtakos sferoje, intensyviai išnaudoja investicinius instrumentus, kuriuos ES vertina atsargiai.
Pvz., valstybinė Rusijos geležinkelių kompanija, vadovaujama ES sankcijų sąrašuose esančio V. Yakunin, ėmėsi renovuoti apie 350 km Serbijos geležinkelių atkarpą. „Gazprom“ tiekia Serbijai didžiąją dalį gamtinių dujų (1,4 mlrd. m³ per metus). 80 proc. didžiausio Serbijos degalinių tinklo „Beopetrol“ priklauso Rusijos kompanijai „Lukoil“. Taip pat intensyviai investuojama į gynybos sistemą, telekomunikacijas, infrastruktūrą.
2014 m. gruodį Rusijos prezidentas V. Putinas paskelbė stabdantis Pietų srauto dujotiekio projektą, kurį įgyvendinus rusiškos dujos būtų tiekiamos ES. Vietoj minėto projekto buvo paskelbta apie planus įgyvendinti Turkijos srauto projektą, kurio tikslas – sumažinti rusiškų dujų tranzito apimtis per Ukrainą teritoriją.
Serbija į tokį Rusijos sprendimą reagavo skausmingai, nes Serbija rusiškas dujas gauna per Vengriją ir Ukrainą ir skyrė daug pastangų, kad šis projektas būtų įgyvendintas. Rusijai atsisakant dujų tranzito per Ukrainą į Europą ir žlugus Pietų srauto projektui, Serbija priversta ieškoti kitų būdų savo energetiniam saugumui užtikrinti.
Susitaikyti su Kosovo praradimu
Belgrado – Prištinos dialoge tarptautinė demokratinė bendruomenė dažniausiai buvo labiau Kosovo pusėje. Tačiau situacija visada buvo kur kas sudėtingesnė.
Serbija taip pat neretai demonizuojama tiek dėl etninių karų buvusios Jugoslavijos teritorijoje paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį, tiek dėl Miloševičiaus autoritarinės Serbijos laikysenos.
Tačiau, kaip kad vokiečiai, dešimtmečius atgailavę už Holokaustą, šiandien save taip pat vadina nacių aukomis, taip ir serbai yra Jugoslavijos etninių karų aukos, kaip ir bosniai ir kt.
O Kosovo atskyrimas nuo Serbijos ir paskelbimas visiškai nepriklausoma valstybe (kaip ir Belgrado bombardavimas 19991 metais), įgyvendintas tarptautinės bendruomenės, nėra ir negali būti toks vienareikšmiškas, kaip nacių vykdytas Holokaustas.
Tačiau Kosovas irgi turi vykdyti vidaus (policijos, teisimų, savivaldos) reformas, kad užtikrintų ir Kosovo serbų teises. 2015 vasario 9 d. Briuselyje pasirašytas susitarimas, kuris turėtų išspręsti teismų sistemos funkcionavimo problemas serbų gyvenamose teritorijose Kosove, nors pripažįstama, kad greičiausiai bus susidurta su jo realizavimo problema.
Tarp Serbijos ir Kosovo visuomenių trūksta dialogo. Kosovo TV rodo, kaip Serbija leidžia įstatymus, nukreiptus prieš Kosovą, o Serbijos TV rodo, kas Kosove kokį serbą nužudė ar pan. Iš paties Kosovo 40 proc. gyventojų pasiruošę išvykti į Albaniją, o 76 proc. nėra patenkinti situacija šalyje.
Spėjama, jog greičiausiai dvišalis dialogas dėl santykių normalizavimo užsitęs, nes išsiskiria šalių interesai, be to, jos susiduria ir su sudėtingomis vidinėmis problemomis. Todėl Ek šitame konflikte turi būti daugiau proaktyvi.
Europa turi laikyti Serbiją kuo arčiau savęs
Serbija yra pažeidžiama ir ekonomiškai. Jos BVP augimas 2014 metais buvo neigiamas – 1,8 proc. Valstybės skola pernai gruodį siekė 72,2 proc. BVP, nedarbas – 26 proc. (jaunimo – 50 proc.), infliacija – 1,7 proc. Serbija palyginus nemažai skiria gynybai – 1,5 proc. nuo BVP. Didelę žalą ekonomikai padarė šalį 2014 m. pavasarį nusiaubę potvyniai.
Taip, Serbijos užsienio politika yra prieštaringa. Tačiau Europa turi laikyti Serbiją kuo arčiau savęs ir pernelyg jos nespausti, o parodyti daugiau supratimo, kad ji toliau tęstų demokratines reformas ir siektų narystės ES.