Mūsų nėra pagrindiniuose mokslo konsorciumuose, mūsų nėra mokslo pasiekimų analizių žemėlapiuose, mūsų nesimato Europos mokslo tolesnės plėtros planuose. Mūsų mokslininkai labai menkai dalyvauja bendruose konkursuose pretenduojant į europinius pinigus: Lietuvos dalyvavimas juose siekia vos 3,6 proc., kai ES vidurkis – apie 14 proc.
Nepaisant pastaraisiais metais į mokslinių tyrimų infrastruktūras investuotų lėšų, Lietuvos mokslas pasiekia rezultatų tik keliose srityse, kurios aiškiai buvo matomos kaip perspektyvios rengiant Sumanios specializacijos strategiją.
Pinigus mokslui išbarstome norėdami po truputį duoti visiems, kad būtume socialiai jautrūs atskiroms aukštosioms mokykloms. Nieko gero neduoda ir tai, kad asmeniniai ir atskirų institucijų interesai iškeliami aukščiau už bendrus šalies interesus.
Akivaizdu, kad tai neturi nieko bendro su Lietuvos konkurencingumo, matomumo ar galimybių pritraukti papildomų lėšų didinimu. Dėl šių priežasčių mokslininkai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai nėra gerbiami mokant jiems deramus atlyginimus.
Išteklių konsolidavimas yra būtina sąlyga judėti toliau. Tačiau nepanašu, kad paskutinis Seimo sprendimas dėl universitetų jungimo situaciją spręsti padės. Jis greičiausiai padės tik išlaikyti esamą aukštojo mokslo padėtį, kai, kaip sakoma medikų pasaulyje, „pacientas dar gyvas, bet reikia dirbtinės plaučių ventiliacijos“. Keista, kad turintys tiesioginį interesą Seimo nariai svarstant universitetų jungimo klausimą nenusišalino ir pavertė niekais visą Vyriausybės darbą.
Labai keista matyti, kaip šioje situacijoje atsiskleidžia kai kurių institucijų savisaugos instinktai ir paniška pasikeitimų baimė. Sporadiškos jungimosi iniciatyvos tinkamai konsoliduoti potencialo nepadės. Kaip visi matome, tarpusavyje jungsis silpnos institucijos, kad dar kažkiek laiko išgyventų jaunų Lietuvos piliečių ir diplomų pardavimo sąskaita.
Tokiai situacijai tęsiantis, ko gero, liksime kaip senoje pasakoje – prie suskilusios geldos laukti naujos auksinės žuvelės. Nes tą, kurią buvom pagavę Europos Sąjungos struktūrinių fondų pavidalu, paleidom. Paleidom vėjais ir statybomis.
Norint situaciją keisti universitetų jungimas yra būtina, tačiau nepakankama sąlyga. Nepakeitus mokslo finansavimo tvarkos, nevertinant kokybinių ir kiekybinių (angl. impact) rodiklių įnašo į mūsų visuomenės, valstybės, mokslo ir pramonės plėtrą, nieko nebus. Mokslo prasme liksime gūdi Europos Sąjungos periferija.
Aišku, dar lieka visokių kitų galimybių veikti aukštojo mokslo pertvarką progreso linkme. Reiktų apsvarstyti visuotinio turto mokesčio įvedimo efektą, kuris pajudintų ne tik universitetus, bet ir kolegijas, profesines mokyklas, bažnyčias, valstybines institucijas. Nors panašu, kad to daryti nenorima. Reiktų kelti griežtesnius reikalavimus studijų programoms.
Tam galima panaudoti paskelbtą sutarčių tarp valstybės ir universitetų idėją, tačiau bijau, kad Seimas neparems ir jos.
Valstybės finansavimą studijoms galima skirti studentui kaip grantą, su kuriuo jis važiuotų, kur nori, o ne finansuoti aukštąsias mokyklas. Universitetams Vyriausybė galėtų skirti kanclerius, kaip daroma Vokietijoje, Vengrijoje ir kitose šalyse.
Galima įstatymu apriboti pastatų ir administracijos išlaikymui skiriamų lėšų procentą. Visa tai daryti būtų galima, bet to turėtų norėti visos valdžios struktūros, ne tik Švietimo ir mokslo ministerija ar Vyriausybė.
Gaila, kad mes visi nedrįstame žengti žingsnio pirmyn. Panašu, kad lauksime kitos ekonominės krizės, tam, kad priimtume valingus, reikalingus, tačiau daliai akademinės visuomenės, ypač tos, kuri vadovauja, nepatinkančius sprendimus.
Gali būti, kad iki tol, kol 2020 m. baigsis ES struktūrinė parama, nieko rimto ir neįvyks. O tada prasidės aukštojo mokslo griūtis, po kurios nauja akademinės bendruomenės karta, jei tokia išliks neemigravus, kurs Lietuvos aukštojo mokslo sistemą normaliu, europietišku, atviru ir protingu keliu.