Dauguma galvojančių verslininkų, politikų, akademinio pasaulio atstovų supranta – Lietuvos pagrindinė problema yra jos mažėjimas.
Kad ir kaip būtų keista, tą mažėjimą visi moka suskaičiuoti, moka analizuoti, užsidegę kalbėti, ko nepadarė viena ar kita vyriausybė, ką padarė ar nepadarė Europos sąjunga, kokia statistika skelbiama, ką sakė pasakė vienas ar kitas rimtas politikas.
Bet nepasako vieno – LIETUVOS NYKIMO SUSTABDYMAS YRA TAS STRATEGINIS LIETUVOS TIKSLAS, kuriam turi būti pajungtos visos kitos valdžios, visuomenės, kiekvieno Lietuvos piliečio veiklos ir darbai. Nes kitu atveju nebereikės nei puikios mokslo infrastruktūros, nei klestinčių universitetų, nei socialinio modelio, nei krašto gynybos, nes nebebus nei ką ginti, nei kam dujas naudoti, nei kam pensijas uždirbti, nei apskritai dirbti.
Tokio Lietuvos valstybės tikslo suvokimas leistų padaryti labai paprastą išvadą, kad visi įstatymai, teisės aktai, nutarimai, sprendimai ir tt. turėtų būti vertinami pirmiausiai per klausimą, kaip šis konkretus sprendimas keis Lietuvos demografinę situaciją. Turėtų būti vertinami visi teisės aktai, kaip dabar vertinama korupcijos ar ekonominio naudingumo požiūriu, taip turėtų būti vertinami ir pagal įtaką demografinei situacijai.
Ar dviguba pilietybė padidins ar sumažins Lietuvos gyventojų skaičių? Ar dirbtinio apvaisinimo įteisinimas sumažins ar padidins Lietuvos gyventojų skaičių? Koks bus socialinio modelio priėmimo - nepriėmimo efektas į gyventojų skaičių? Kaip veiktų biurokratinio krūvio Lietuvoje sumažinimas? Kaip veiks besaikis gąsdinimas tai rusais, tai Astravo atomine, kurios statybas šiame etape sunku tikėtis paveikti?
Ir jei kažkokie senoviniai ar „naujoviniai“ teisės aktai, nuomonė, tvarka ar net Konstitucija kenkia Lietuvos valstybės strateginiam tikslui – išsaugoti žmones Lietuvoje - juos reikia keisti. Tie tesės aktai, dokumentai, tvarkos, koncepcijos, reglamentai juk yra mūsų pačių sukurti.
Atsirastų vienas paprastas ir visiems suprantamas matavimo vienetas – ŽMOGUS. Žmones mes mokame suskaičiuoti, žinome kiek yra, kiek emigravo, kur, kiek gimė, o kiek mirė, kiek grįžo, kokie grįžo iš užsienio. Pripažinę tokį Lietuvos strateginį tikslą, turėtume Lietuvos politinės valdžios, sekančios Vyriausybės programos ir veiklos vieną vienintelį rodiklį, rodantį ar nyksta Lietuva, ar ne. Visiems būtų paprasta vertinti, suprasti ir įvertinti politikų darbą, ir be abejo, per sekančius rinkimus einant balsuoti pasirinkti teisingai.
Bet tam reikia ryžto pripažinti, kad Lietuvos mažėjimo sustabdymas yra vienintelis strateginis valstybės tikslas. O Europos statistikos agentūra labai tiesiogiai mums primena, kad strateginiams sprendimams laiko lieka ne tiek jau daug.