Kodėl stoja šalies įmonių eksportas?
Supaprastintai galime teigti, kad valstybės ekonomika turi tam tikrą analogiją su lėktuvu, kurį kelia du varikliai – eksportas ir vidaus vartojimas. Lietuvą iš ekonominės aklavietės išvedė šalies eksportuotojai, kurie aktyviai padedant valstybei sugebėjo 2009-2012 metų laikotarpiu pasiekti 25 proc. vidutinę eksporto plėtrą.
Tenka apgailestauti, tačiau šiandien tiek apie spartų ekonomikos augimą, tiek apie ryškų eksporto augimą esame priversti kalbėti tik būtuoju laiku. O esminė to priežastis yra eksporto augimo sulėtėjimas, grasinantis virsti netgi visiška stagnacija. 2014 m. eksporto apimtys pirmą kartą sumažėjo per visą laikotarpį po krizės arba, kitaip tariant, eksporto prieaugis buvo neigiamas. Nenuostabu, kad kartu su lyg rūkas besisklaidančiais eksporto pasiekimais sklaidosi ir solidus šalies ekonomikos prieaugis.
Kodėl sustojo eksporto augimas? To priežastys pirmiausia yra dėl beveik visiško šalies įmonių gamybinių pajėgumų išnaudojimo bei nuosekliai didėjančios minimalios algos, kuri, savo ruožtu, didina ir vidutinį uždarbį šalyje. Be to, Europos ekonomikos krizė bei apie Ukrainą besivystanti geopolitinė padėtis lemia tai, kad Lietuvos verslas labai atsargiai investuoja tiek į papildomų gamybinių pajėgumų kūrimą, tiek į naujus gamybinius verslus.
Dar viena didelė problema – itin žemas investicijų į gamybos technologinį atsinaujinimą ir technologinių inovacijų diegimo lygis. Šių investicijų trūkumas yra esminė priežastis, dėl kurios realusis darbo našumas nustojo augti. O vis didėjantis kvalifikuotos darbo jėgos, gebančios valdyti sudėtingą technologinę įrangą, trūkumas tikrai neįkvepia įmonių vadovų žymesniam investavimui į moderniausią gamybinę įrangą.
Tenka apgailestauti, kad Lietuva, palyginus su kitomis Europos Sąjungos šalimis, pasižymi itin žemu darbo užmokesčio lygiu. Nedidelis atlygis iki šiol buvo svarbiausias šalies konkurencinis pranašumas. Tolesnis pastarojo augimas yra neišvengimas, o investicijų į pridėtinės vertės didinimą per visą produkto gyvavimo ciklą nebuvimas ir toliau neleis didinti algų bei liks svarbiausia emigracijos iš mūsų šalies priežastis.
Ką daryti?
Kryptingas Vyriausybės veikimas praėjusios krizės sąlygomis buvo rimta pagalba gamybiniam ir paslaugų verslui, sparčiai persiorientuojant į užsienio rinkas. Agentūros, besirūpinančios eksporto plėtra, „Versli Lietuva“ įkūrimas, įvairių priemonių, tokių kaip „Naujos galimybės“, skirtų remti eksportuotojus, sukūrimas, atstovų, dirbančių sutartiniais pagrindais užsienio rinkose plėtra, padėjo verslui pačios krizės įkarštyje sparčiai didinti eksportuojamos produkcijos apimtis.
Dėl jau aprašytų struktūrinių problemų sustojus eksporto augimui, šiandien Vyriausybė vėl privalo imtis lyderystės. Aktyvus vykdomosios valdžios veikimas ir parama gali pagelbėti bei padrąsinti verslą imtis reikiamų pokyčių.
Išeičių nėra daug. Neišvengiamas darbo užmokesčio augimas nemažą dalį gamybinių įmonių gali ištrinti iš Lietuvos verslo žemėlapio. Todėl investicijos į aukštąsias technologijas, rimtą technologinį atsinaujinimą ir darbo našumo didinimą yra vienintelis šių įmonių išgyvenimo šaltinis.
Aiški komunikacija ir naujas valstybės paramos paketas eksportuojančiam verslui galėtų padrąsinti verslą imtis permainų. Nors Lietuvoje pelno mokesčio nulinio tarifo taikymas ir yra numatytas, tačiau toks itin siauras jo taikymas neduoda jokio efekto. Todėl nulinis pelno mokesčio tarifas pelnui investuotam į naują arba šiek tiek naudotą modernią technologinę įrangą leistų gamybos įmonei atpiginti pačią investiciją bei plėsti verslą. Visiškas arba didžiosios dalies palūkanų kompensavimas už paskolas technologinėms investicijoms skatinti galėtų tapti rimta paskata verslui. O šiam tikslui pasiekti tereiktų valstybės garantijų įmonėje INVEGA sukurti specialią priemonę į technologijas investuojančiam verslui.
Dėl ilgo apyvartumo ciklo eksportuojantis verslas itin dažnai susiduria su apyvartinių lėšų stoka. Šiai problemai spręsti daugelis šalių, turinčių į eksportą orientuotas ekonomikas, išlaiko valstybines eksporto draudimo agentūras. Turėdamas valstybės draudimą eksportuotojas galėtų lengviau gauti trumpalaikį bankinį finansavimą bei greičiau didinti apimtis, išvengti tarpininkaujančių didmenininkų bei drąsiau plėstis į labiau rizikingas eksporto rinkas. Todėl eksporto draudimu besirūpinančios agentūros atkūrimas turėtų tapti skubiai spręstinu Vyriausybės uždaviniu.
Naujoje Ūkio ministerijos parengtoje eksporto strategijoje labiausiai akcentuojama pagalba Lietuvos verslui plėsti eksportą į egzotiškas ir labai specifines rinkas – Malaiziją, Braziliją ar Saudo Arabiją. Prekybą su šiomis šalimis reikia stiprinti, tačiau būtina pripažinti, kad net ir vidutinėje perspektyvoje vargu ar galime tikėtis bent patenkinamo rezultato. Vietoje to, reikėtų toliau gilinti įdirbį didžiųjų Europos Sąjungos šalių rinkose, o ypač aktyviai dirbti su JAV rinka, kurios ekonomika dėl atpigusios energetikos įgavo visiškai kitą pagreitį. Vidutiniu periodu prognozuojamas eksportui į šią šalį palankus euro ir dolerio santykis bei artėjantis laisvosios prekybos sutarties pasirašymas tarp JAV ir EU sudarys sąlygas lietuviškam eksportui į šią šalį. Vyriausybė galėtų prie to prisidėti sparčiai plėtodama sutartiniais pagrindais veikiantį mūsų eksporto paramos tinklą Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Didžioji dalis produkto pridėtinės vertės yra sukuriama ne jo gamybos stadijoje. Naujo produkto dizainas, jo kūrimas, pasitelkiant mokslinius tyrimus ir inovacijas, nuosavo prekinio ženklo kūrimas ir plėtra – tai sritys, kuriose Lietuvos verslas, deja, tėra tik labai ankstyvoje vystymosi stadijoje. Valstybė galėtų žymiai aktyviau paremti verslą šiose srityse. Naujų paramos instrumentų, tokių kaip jau minėta eksporto skatinimo priemonė „Naujos galimybės“, sukūrimas galėtų padėti verslui didinti pridėtinę vertę produkto dizaino, inovacijų pritaikymo, prekinio ženklo sukūrimo srityse.
Daugelis gamybos ir inžinerinių paslaugų įmonių skundžiasi kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Tai tampa kliūtimi ne tik plečiant gamybą ar investuojant į naujausią technologinę įranga, bet jau ir atbaido investuotojus į inžinerinius paslaugų centrus. Valstybės prioritetų perkėlimas nuo teisininkų ar vadybininkų rengimo į inžinerines specialybes, kardinaliai perskirstant valstybės krepšelius pastarųjų naudai, būtų pirmas žingsnis. Gimnazijų, turinčių technologinę pakraipą, plėtra ir geresnis finansavimas, profesinis orientavimas galėtų būti pirmieji žingsniai šia kryptimi.
Eksportui nustojus augti Lietuvos ekonomiką reikėtų lyginti ne su dviejų motorų lėktuvu, o tik su iš inercijos vis dar bėgiais riedančiu traukiniu. O šiandieninės Vyriausybės veiklai apibūdinti tiktų nebent miegančio šio traukinio mašinisto įvaizdis. Mašinisto, kuris retkarčiais pabudęs iš miego vis džiaugiasi, kad jam ir nieko neveikiant traukinio ratai vis dar tebesisuka. Vis dar...