O gal persijungimas prie europietiškos sistemos jau nebelaikomas valstybės prioritetu ir naujai valdžiai visiškai priimtina esama padėtis, kai mūsų tinklai vis dar valdomi iš Maskvos? Gal sinchronizavimo klausimui spręsti išties užteks departamento kokioje nors Ūkio ar Susisiekimo ministerijoje, kaip yra tikinama?

Esmė ta, kad jokių departamentų sinchronizavimui įgyvendinti apskritai nereikia. Sinchronizavimo planus rengia ir įgyvendina Lietuvos elektros energetikos perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“. Tačiau ši įmonė nelabai ką gali daryti, kol nėra priimti politiniai sprendimai tarpvalstybiniu lygiu.

Norint pastūmėti sinchronizavimo klausimą į priekį, reikia kelių dalykų. Pirma – pasiekti politinį susitarimą su Lenkija dėl antros elektros perdavimo linijos su šia šalimi. Analogiškai reikalingas politinis susitarimas su Baltijos valstybėmis dėl bendros visų trijų šalių pozicijos šiuo klausimu. Taip pat būtina užsitikrinti tiek politinę, tiek finansinę Europos Sąjungos institucijų paramą. Negana to, teks spręsti jautrius atsiribojimo nuo Karaliaučius elektros energetikos sistemos bei BRELL žiedo klausimus su Rusija.

Būtų labai sunku įsivaizduoti, kad tokiu lygiu galėtų ką nors nuveikti kad ir pats talentingiausias departamento direktorius. Neabejotina, kad tam reikia aukščiausio politinio lygio dėmesio. Ūkio ministras bent teoriškai tą vaidmenį gal ir galėtų atlikti, bet tik esant dviem sąlygoms: energetika jam turėtų būti prioritetinė sritis ir jai turėtų skirti išties daug brangaus ministro laiko bei dėmesio. Ar tai ir siūlo besiformuojanti naujoji Vyriausybė? Kokia bus Ūkio ministerija ir ar ji galės skirti užtektinai dėmesio strateginiams energetikos klausimams?

Iš pirmo žvilgsnio pačiai Ūkio ministerijai veikiausiai bus keliams uždavinys būti viena ryškiausių permainas įgyvendinančių ministerijų. O ministrui šioje srityje bus keliami ypatingi uždaviniai – jam reikės atgaivinti ūkio plėtrą, užtikrinti investicijas ir darbo vietas regionuose bei pasiekti bendro atlyginimų lygio kilimą. Tai uždaviniai, kurie reikalaus ryškios valstybės lyderystės ir ministro dėmesio.

Visiškai sutinku, kad Energetikos ministeriją išties būtų galima naikinti, jei didieji strateginiai energetikos projektai būtų įgyvendinti ar bent jau „užkelti ant bėgių“. Nes būtent tam tikslui ministerija ir buvo atskirta nuo Ūkio ministerijos. Atskira ministerija leido žymiai sparčiau ir kokybiškiau rengti bei patvirtinti visoms pertvarkoms – pradedant „Leo“ likvidavimu ir baigiant Nacionalinės nepriklausomybės energetikos strategijos patvirtinimu – būtinus teisės aktus. Taigi visiškai akivaizdu, kad jei išties norime rimto proveržio siekiant spartesnio mūsų tinklų sinchronizavimo su Vakarų Europa, Energetikos ministeriją privalome išlaikyti. Bent jau iki to laiko, kol bus pasiekti svarbiausi susitarimai su kaimyninėmis valstybėmis ir Europos Komisija.

Yra ir daugiau Lietuvai ypač svarbių dalykų, dėl kurių Energetikos ministeriją naikinti nebūtų išmintinga. Pavyzdžiui, nuo 2020 metų prasidės naujas Europos sąjungos finansinis laikotarpis ir iš Briuselio jau girdėti signalų, kad ruošiamasi smarkiai apkarpyti Ignalinos uždarymui reikalingų lėšų skyrimą. Mūsų Vyriausybė turės spręsti, kaip reikiamą finansavimą užsitikrinti, nes kitaip mūsų biudžete atsivertų kelių milijardų dydžio skylė. Natūralu, kad šį klausimą taip pat turėtų prisiimti būsimasis Energetikos ministras.

Astravo klausimas taip pat gula ant būsimojo energetikos ministro pečių. Iki 2019 metų Lietuva turės užtikrinti technines ir teisines priemones, kurios neleistų Astravo atominėje elektrinėje pagamintai elektrai patekti į mūsų elektros energetinę sistemą bei elektros rinką. Reikės parengti teisinį pagrindimą, kuris leistų kreiptis į tarptautines institucijas dėl šios jėgainės pripažinimo nesaugia.

Tokiems projektams vykdyti reikalingi ministro antpečiai. Pavyzdžiui, ministro statusas leido A. Sekmokui palaikyti gerus dalykinius santykius su tuometiniu Europos komisijos energetikos komisaru Giunteriu Otingeriu bei jo pavaduotoju Filipu Lou įgyvendinant trečiąjį energetikos paketą Lietuvos dujų ūkyje bei „išrūkant“ iš jo „Gazprom“. Geri asmeniniai ryšiai su buvusiu Lenkijos ūkio ministru Valdemaru Pavlaku leido pasirašyti susitarimą dėl pirmosios elektros jungties į Lenkiją nepaisant aršaus užsienio reikalų ministro Radislavo Sikorskio pasipriešinimo bet kokiam bendradarbiavimui su Lietuva.

Tai tik kelios pačios svarbiausios Lietuvai strateginės kryptys ir projektai, už kuriuos atsakinga Energetikos ministerija. Neišspręstų energetinių klausimų gausa tik patvirtina, kad ne tik būtina išlaikyti Energetikos ministeriją, bet ir paskirti jos ministru energetikos reikalus gerai išmanantį politiką, kuris kartu būtų ir viena stipriausių figūrų visame ministrų kabinete.