Pirmiausia, negalime ignoruoti fakto, jog šiandieninė valdančioji dauguma neturi politinės valios, nenori, o greičiausiai ir negeba atsakingai planuoti valstybės biudžeto. Aukščiausia audito institucija, Valstybės kontrolė, savo pateiktoje nuomonėje dėl 2014 m. biudžeto vykdymo teisėtumo pagrindo teigė, jog dalis valstybės biudžeto išlaidų net nėra nurodomos pateikiamose biudžeto ataskaitose, kas savaime rodo planavimo skaidrumo trūkumą. Tokių nenurodomų išlaidų dalis, pasak Valstybės kontrolės, kasmet auga. Negana to, kontrolieriai nustatė finansinių ataskaitų duomenų iškraipymų, jų teisingumo nebuvo galima patvirtinti. Ką gi visa tai reiškia?
Tai reiškia, jog negalima abejingai stebėti, kaip yra valdomi ir planuojami mūsų šalies finansai. Nuogąstavimai, jog ir planuojant 2016 m. biudžetą gali būti elgiamasi neatsakingai – ypač turint omenyje, jog tai – rinkiminių metų biudžetas ir valdantieji gali pasiduoti pagundai paišlaidauti, – tvirtinasi. Lyg nebūtų skaudžiai atsiliepusių gyventojams 2008 m. tokio neatsakingo planavimo pamokų. O juk tada, pasaulinei finansų krizei jau prasidedant, bet kartu ir artėjant Seimo rinkimams, būsimų metų biudžetą planavo tų pačių socialdemokratų vadovaujama vyriausybė su tuo pačiu kaip ir dabar finansų ministru ( pamenat garsiąją frazę – „krizė tik opozicijos galvose“?).
Ta pati Valstybės kontrolė tiek viešai, tiek Audito komiteto posėdžio metu pristatė savo pagrįstą nuomonę, jog ateinančių metų biudžetas suplanuotas neatsakingai ir pernelyg optimistiškai, o netikėtiems ir neplanuotiems išoriniams šokams yra visiškai nepasiruošta. Ir iš tiesų, Lietuvai esant mažai atvirai ekonomikai bet kokie išoriniai sukrėtimai yra labai paveikūs. Nesinorėtų būti blogu pranašu, tačiau situacija labai panaši į buvusią 2008 m.: ekonomika atrodo patenkinamai, valdžia išlaidauja, o potencialiems sukrėtimams nepasiruošta.
Žinoma, valdančioji dauguma gali apkaltinti opoziciją politikavimu. Valstybės kontrolę apkaltinti politikavimu jau sunkiau. O štai Europos Komisiją – jau kaip ir neišeina. Tuo tarpu būtent Europos Komisija, peržiūrinti visų eurozonos šalių biudžetus, išreiškė susirūpinimą dėl mūsų šalies biudžeto. Suprantame, kokia „garbė“ Lietuvai yra būti išskirtai kaip valstybei, negebančiai pačiai atsakingai susiplanuoti biudžeto. Tuo tarpu Komisija kviečia Lietuvos valdžią užtikrinti šalies finansinio plano atitiktį Stabilumo ir augimo paktui. Toks EK raginimas turėtų būti labai aiškus signalas valdantiesiems, kad, skirtingai nei opozicijos priekaištus ignoruoti, piliečius visokiais užkalbėjimais apie „konservatyvų optimizmą“ raminti, su europinėmis institucijomis tokių žaidimų žaisti neišeis – jos burtais netiki.
Deja, socialdemokratų finansų ministras Rimantas Šadžius visiškai nemato problemos nei Valstybės kontrolės pastabose, nei Europos Komisijos raginimuose. Ir nors tvirtina esąs nusivylęs tuo, kaip per pastaruosius metus pavyko valdyti valstybės skolą (o jos valdyti laikantis rinkiminių pažadų visiškai nepavyko, nes net ekonominio augimo metais skola nepradėjo mažėti, žr. diagramą), kad užsibrėžti tikslai ne visada yra ambicingi, visgi pripažinti, kad planuojant biudžetą galėjo būti padaryta klaidų, ministras nėra linkęs.
Išklausę ir įvertinę visus „už” ir „prieš” komitete turėjome balsuoti, kokios pozicijos laikomės artėjančių metų biudžeto klausimu. Čia pozicijos ir opozicijos atstovų komitete nuomonės išsiskyrė. Mes, opozicija, siūlėme nepritarti biudžeto projektui, kol jame nėra atsižvelgta į Europos Komisijos, Tarptautinio valiutos fondo, Valstybės kontrolės, kitų ekspertų pastabas. Tuo tarpu valdančiosios daugumos atstovai siūlė iš esmės pritarti biudžeto projektui. Vyko alternatyvus balsavimas. Iš septynių Audito komiteto narių už pasiūlymą iš esmės pritarti balsavo visi 4 valdančiųjų atstovai. Už pasiūlymą nepritarti balsavo visi 3 opozicijos atstovai. Taigi biudžetui iš esmės pritarta. Norėtųsi tikėti, kad Seimas biudžeto svarstymo metu visgi priims tinkamesnius sprendimus biudžeto klausimu ir 2008 m. scenarijaus pavyks išvengti.