Vienareikšmiškai pasakyti dar negalime, tai priklausys nuo to, ar imsimės įgyvendinti reikiamus saugiklius bei priemones, neleisdami skaitmeninės ekonomikos paversti modernia XXI amžiaus išnaudojimo forma.
Skaitmeninės ekonomikos principai pagrįsti laisvu vartotojų tinklu, besikeičiančiu materialiais daiktais (dalinimosi ekonomikos atveju), resursais bei paslaugomis. Tai savo bruožais labai lygiateisiška ir demokratiška sistema, lanksčiausiai prisitaikanti prie verslo bei paprasto vartotojo poreikių. Tačiau pavojus gali būti keleriopas ir pirmiausia susijęs su poveikiu darbo vietoms bei darbo rinkai.
Pirmoji ekonomikos globalizacijos banga XX-ajame amžiuje gamybą privertė perkelti į pigios darbo jėgos valstybes Azijoje. “Made in China” užrašas mums dar ilgą laiką asocijuosis su prastos kokybės, pigiais daiktais, tačiau, nepaisant to, gamybinių verslų perkėlimas į Rytų Aziją, pagrįstas keliasdešimt kartų mažesniais darbo jėgos kaštais, sunaikino ištisus pramonės sektorius Vakaruose. Panašiai ir laisvai samdomų darbų (angl. freelance) globalizacija gali padaryti ne mažesnio masto poveikį – Lietuvoje, Airijoje ar JAV laisvai samdomas darbuotojas turi konkuruoti su filipiniečiu ar indu ne vien mažindamas savo darbo kainą, bet dažnai ir aukodamas savo socialines garantijas.
Iš kitos pusės darbo rinką smarkiai keičia ir robotizacija, procesų automatizavimas ir t.t. Gamybos sektoriuje dideli pokyčiai jau įvykę, darbo vietų nykimas įsibėgėja ir vidutinės kvalifikacijos darbuotojų sferoje - net ir ten, kur mes tradiciškai buvome įpratę prie žmogiško kontakto. Didieji prekybos centrai kuria savitarnos kasas ir nepanašu, kad planuoja sustoti, o fiziniai bankų padaliniai nyksta daugelį teikiamų paslaugų skaitmenizuojant.
Kitas labai akivaizdus pavojau signalas kyla dėl su mokestiniu reguliavimu susijusių aspektų. Pavyzdžiui, “Uber” galima laikyti tikru XXI amžiaus skaitmeninės ekonomikos korporacijos pavyzdžiu, tačiau ne vien dėl technologinių inovacijų. Paini korporacinė struktūra, kuomet prisidengus tarpinėmis kontroliuojančiomis struktūromis, komisiniai mokesčiai nuo vairuotojų per platformą gautų pajamų, galiausiai suplaukia į vieną ofšorinį centrą, išvengiant mokesčių mokėjimo valstybėse, kuriose veikla fiziškai vykdoma. Lokaliai veikiančios tokių korporacijų įmonės yra tik aptarnaujantys centrai, formaliai negaunantys pajamų ir nemokantys pelno mokesčiu.
Galutinis tokios mokesčių planavimo sistemos rezultatas yra paprastas – šių skaitmeninės ekonomikos milžinių (nors pavyzdys yra Uber, bet panašias mokesčių planavimo schemas taiko ir “Facebook”, ir “Google”) lėšos atsiduria pilkojoje zonoje, nepasiekiamoje nei ES, nei JAV mokesčių inspekcijoms. Dėl šios priežasties Europos Sąjungoje jau kuris laikas garsiai kalbama apie poreikį griauti šį mokesčių planavimo modelį, mokesčius mokant ten, kur veikla realiai vykdoma.
Grįžtant prie darbo rinkos situacijos, matome, jog naujieji darbuotojų samdos modeliai, pagrįsti ne tik laisvai samdomu darbu, bet taip pat ir laikinu įdarbinimu, darbuotoją įkalina nežinomybėje ir baimėje dėl savo darbo vietos stabilumo. Tokios sistemos šalininkai teigia, jog ji užtikrina lankstesnes darbo sąlygas ir skatina kurti darbo vietas. Tačiau darbuotojo padėtis šiomis sąlygomis yra nepavydėtina – jis gali būti mėtomas iš vienos darbo vietos į kitą, negali turėti visų su darbo vieta susijusių socialinių garantijų. Dėl šios priežasties trūkinėja ir senieji socialiniai saitai, kuriais remiantis galėtų būti ginami interesai ar atstovaujama bendra dirbančiųjų pozicija.
Lietuvoje prie šio pluošto skaitmeninės ekonomikos aplinkybių dar prisideda ir mūsų demografinė situacija, mažinanti dirbančiųjų skaičių ir dar labiau apkraunanti ir taip pertemptą pensijų ir socialinės apsaugos sistemą. Viešojo sektoriaus darbuotojai emigruoja dėl mažų atlyginimų, nes nesurenkama į biudžetą pajamų, plaukiančių į ofšorus, o privataus sektoriaus darbuotojai, kurių daugelis ir taip nėra patenkinti darbo sąlygomis, dar tampa priversti susidurti su naujomis darbo jėgos samdymo formomis, kuriuose stipresnę poziciją turi tikrai ne jie. Tokios aplinkybės verčia galvoti kaip panaudoti skaitmeninės ekonomikos teikiamas galimybes, nesugriaunant mūsų socialinės apsaugos bei mokesčių sistemos ir dalies dirbančiųjų nepaverčiant išnaudojamais.