Na, ne visai taip, yra ir „užklasinė veikla“ (keistas terminas, tiesa?). Šiemet vyriausybė tai veiklai organizuoti skyrė daugiau lėšų. Katino ašaras, žinoma, bet vis šis tas...
Tik ar jau galėsime pasakyti, kad kompiuterių klasės, skaityklos, sporto ir aktų salės užimtos visą dieną. Tikrai ne! Bet juk turėtų būti užimtos! Kitaip kažką reikia bausti už neefektyvų turto panaudojimą, už investuotų lėšų švaistymą.
Ar galėsime pasakyti, kad vadinamuosiuose darbo laiko apskaitos tabeliuose, kur prie kiekvieno mokytojo pavardės kiekvieną dieną parašoma aštuoniukė, yra tiesa? Tikrai ne! Tai kiek dar meluosime sau ir kitiems?
Žinau, žinau, mokytojai pradės šaukti: mes ruošiamės pamokoms, mes taisome moksleivių rašinius ir tai darome namuose, kur niekas netrukdo.
Pakalbėkime apie tai.
Pasiruošti pamokoms kaip tik patogiau mokykloje: čia ir projektoriai, ir gera garso aparatūra, ir biblioteka, ir kolegų pagalba. Be to, tuo pačiu metu galima ir į moksleivių veiklą akį užmesti.
Rašinių, kontrolinių darbų taisymą reikia keisti iš esmės. Taip, kaip buvo dirbama prieš 30-40 metų, dirbti nebegalima. Įvertinimą pakeitę moksleivių įsivertinimu klasėje ne tik sutaupysime daug laiko, bet ir sumažinsime negatyvią moksleivių reakciją, išsaugosime jų orumą, padidinsime motyvaciją mokytis.
„Technologijos, technologijos!“ – šaukia švietimo vadovai, o tos „technologijos“ dažnokai yra tiesiog į balą išmesti pinigai, nes naujiems įrankiams reikia ir naujų metodų, o mokytojai sako: „Mes mokome taip, kaip mus mokė...“.
Žinoma, ne visi mokytojai kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro turi praleisti mokykloje. Užteks ir keliolikos ar net kelių, svarbu, kad iš mokyklos namo (ar tikrai namo?) neskubėtų moksleiviai. Pažiūrėkite, kaip vargsta jaunesniųjų klasių moksleivių tėvai: iškart po pamokų veža vaikus į sporto treniruotes, meno būrelius, mokyklas. Nejaugi visi tie vaikai jau tokie profesionalai, kad jų lavinti, ugdyti nepajėgūs tų vaikų mokyklos mokytojai? Tai kokie jie mokytojai?
Tėvai tikrai sutiktų primokėti tiems mokytojams iš to, ką uždirbtų savo darbovietėse tuo metu, kai turi rūpintis popietine savo vaikų veikla. Mokykla savo vaikams turi pasiūlyti krepšinio, tinklinio, futbolo, šachmatų, ritminės gimnastikos treniruotes, teatro studijos, šiuolaikinių šokių, iškalbos meno, choro repeticijas, bent 2-3 užsienio kalbų mokymosi užsiėmimus. Mokykla privalo parengti savo mokytojus taip, kad jie galėtų būti tų užsiėmimų vadovai. Reikia investuoti į savo mokytojus, kad tėvai nebeturėtų mokėti kitiems... Pagaliau, jei kitaip nepasirengta, mokykla gali samdyti profesionalius meno vadovus, kurie dirbtų toje mokykloje, o ne kažin kur už kelių kilometrų.
Mokytojai skundžiasi, kad jų maži atlyginimai. Bet ne visi skundžiasi. Pasidomėkite, kiek mokytojų dirba „pusantro etato“ ar net daugiau. Nebūtinai vienoje mokykloje. Nebūtinai mokykloje. Gabūs, išprusę, sumanūs mokytojai sugeba savo žinias ir gebėjimus parduoti rinkoje: vertėjauja, korepetitoriauja, turi savo nedidelius versliukus.
Mokytojas – ne vergas, jis neturi sutikti dirbti už grašius. Jis apskritai neturi dirbti, jis turi mėgautis savo veikla taip, kad ir jam būtų ne kančia visą dieną praleisti mokykloje, ir kad moksleivių tėvai norėtų, sutiktų už tą veiklą dosniai atsilyginti. Ar kunigai dirba? Ne, jie tik tarnauja Dievui ir žmonėms.
Mokytojas net ir tarnauti neturi, jis tiesiog turi būti su žmonėmis, šviesti mokslo ir gėrio šviesa.
Kodėl tėvai, kodėl ne valstybė turi tinkamai atlyginti mokytojams? Todėl, kad valstybė kol kas neišmoko teisingai atskirti Mokytojų nuo mokytojukų ir visai teisingai elgiasi, nesutikdama visiems urmu padidinti atlyginimus. Mokytojai, kapitalizmas už lango. Pasitikrinkite rinkoje.