Kaip sekėsi kovoti su šildymo problemomis Vilniuje anksčiau, matyti iš duomenų, skelbiamų Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA), kitų įmonių bei organizacijų tinklapiuose.
Kai 2002 metais Vilniaus šilumos ūkį iš sostinės savivaldybės perėmė prancūzų „Dalkia“ ir lietuvių „Rubicon“, šildymo kaina Vilniuje buvo pati mažiausia tarp visų LŠTA narių. Mažiausia kaina Vilniuje laikėsi iki 2004 metų, o jau 2006 m. Vilnius nukrito į 3 vietą, 2007 m. – į 6-ą, 2008 ir 2009 metais buvo 10-as, 2010 m. 14-as. 2011 m. gruodžio mėnesį UAB „Vilniaus energija“ (VE) tiekiamos šilumos kaina buvo 23-a tarp 40-ies LŠTA narių.
Toks didžiausios Lietuvoje šilumos tiekimo įmonės produkcijos brangimas per nepilną dešimtmetį atrodo skandalingai, ypač lyginant su pačios įmonės vadovų savigyra, neva VE iš esmės pertvarkė apleistą ūkį, sumažino nuostolius, investavo šimtus milijonų litų į šiuolaikines technologijas. Kiek vertingi šie darbai eiliniam vilniečiui, kuris šiemet už šilumą moka brangiau nei eilinis klaipėdietis ar panevėžietis, Akmenės, Jonavos, Kaišiadorių, Plungės, Radviliškio ir daugelio kitų rajonų gyventojai?
Čia minimų rajonų įmonės šilumos gamybai naudoja beveik išimtinai rusiškas dujas, todėl nieko vertas yra VE vadovų bei jų advokatų aiškinimas (ką tik išklausiau eilinę vakarinę VE krikštatėvio A.Zuoko pasakaitę), jog šiluma vilniečiams kainuotų kur kas pigiau, jei šiai įmonei kažkas leistų naudoti biokurą. Galima paklausti – o kas iki šiol trukdė? Tuo labiau, kad dar 2006 metų pabaigoje VE gyrėsi – „Vilniuje pradėjo veikti didžiausias Rytų ir Centrinėje Europoje kogeneracinis katilas, kūrenamas biokuru.
Sostinę šildanti bendrovė „Vilniaus energija“ į 60 MW galingumo katilo statybas investavo 40 mln. litų.“ Šiai investicijai VE negavo nei specialaus savivaldybės leidimo, nei europinių lėšų paramos. Beje, kaip ir daugelio rajonų savivaldybių šilumos gamybos įmonės, kurios pasirengė ilgalaikius verslo planus ir be didelio triukšmo pasistatė panašius biokuro katilus. Tačiau vietoj įprasto darbo, kurį privalėjo vykdyti pagal garsiąją 2002 metais pasirašytą Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutartį, VE vadovai ir juos globojantys politikai penkerius metus aiškino nesupratingai tautai, kad biokuras yra pigiau ir kad neturime mokėti Gazpromui už dujas.
Kokiais būdais VE sugebėjo nuolatos branginti savo gaminamą šilumą ir nebaudžiamai traukti pinigėlius iš vilniečių kišenių? Ši jų veikla yra visiškai teisėta, nes lietuviškasis šilumos ūkis sureguliuotas taip, jog jis negali būti nuostolingas, jog šilumos pirkėjai privalo apmokėti visas šilumos gamintojų sąnaudas ir dar leisti jiems uždirbti.
Be to, „Rubikonas“ ir „Dalkija“ turi teisę melžti vilniečius visais savo sugalvotais būdais. Pavyzdžiui, jiems leidžiama deginant tas pačias dujas ir sukant tas pačias turbinas dar gaminti bei pardavinėti elektros energiją, už tai pasiimant papildomo pelno dalį. „Rubikonui“ ir „Dalkijai“ buvo leidžiama pardavinėti Lietuvos valstybės jiems perduotus perteklinius taršos leidimus, o pelną vėlgi krautis į savo kišenes.
„Rubikonui“ ir jo pavaldžioms įmonėms buvo ir tebėra leidžiama užsiimti daugybe kitų veiklų, kurios kaip voratinklis viena per kitą yra susiję su šilumos gamyba – šilumos apskaita, paskirstymu, šilumos įrengimų priežiūra, biokuro gamyba, daugiabučių namų administravimu, komunalinių atliekų surinkimu ir t.t. „Rubikonui“ ir jo pavaldžioms įmonėms buvo ir tebėra leidžiama vykdyti pirkimus viena iš kitos, dažnai – ne konkurso būdu arba iš vienintelio šaltinio.
„Rubikonui“ ne tik leidžiama nekontroliuojant užsidirbti iš iki šiol vykdytų veiklų. Paslaugūs politikai ir valdininkai jam padeda susikurti naujas veiklas, išstumdami iš jų konkurentus.
Pavyzdžiui, VE nuo pat savo veiklos Vilniuje pradžios konfliktavo su „Vilniaus vandenimis“ dėl karšto vandens paruošimo ir atsiskaitymo už jį. Nesutarimus išsprendė Vyriausybė ir Seimas, 2007 m. rudenį parengę ir priėmę naują Šilumos ūkio įstatymo redakciją, kurioje atsirado lyg ir nekaltas naujadaras – karšto vandens vartotojai gavo teisę pasirinkti karšto vandens tiekėją. Tačiau pasirinkimo tvarką turėjo nustatyti ūkio ministras. Jis beveik po metų, beje, keičiantis Vyriausybėms, ir patvirtino naujas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles. Jose pirmumo teisė tiekti karštą vandenį numatyta šilumos tiekėjui.
Taip Vilniuje absoliučią daugumą karšto vandens tiekimo sutarčių perėmė VE. Perėmė ne tik teisę tiekti karštą vandenį, bet teisę į kitą Šilumos ūkio įstatyme numatytą naujovę – gyventojų butuose įrengti ir prižiūrėti karšto vandens skaitiklius, aišku, ne už savo, o už tų pačių gyventojų lėšas. Pernai VE pabandė realizuoti šią savo „sunkiai uždirbtą“ teisę ir organizavo skaitiklių pirkimo konkursą. Jį už 172,5 mln. Lt laimėjo vienintelė konkurse dalyvavusi „Rubikonui“ priklausanti AB „Axis industries“. Už šią sumą paslaugūs „Rubikono“ berniukai vilniečiams būtų įrengę 273 tūkst. elektroninių, tikriausiai nuotoliniu būdu valdomų skaitiklių, o už jų priežiūrą iš tų pačių vilniečių kasmet rinkę po 16 mln. Lt.
Ar reikia stebėtis, kad vienas iš minėtųjų taisyklių rengėjų, pabaigęs valdininko karjerą Ūkio ministerijoje, įsidarbino „Vilniaus energijoje“, ir su Darbo partijos sąrašu buvo išrinktas į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą? Ar reikia stebėtis, kad bene svarbiausių šio naujojo tarybos nario darbų buvo perleisti „Vilniaus energijos“ akcijas "Dalkia" antrinei įmonei "Societe Valmy Defense 22", kurios įstatinis kapitalas tesiekia 37 eurus?
VE ir ją globojančių Vilniaus savivaldybės vadovų požiūris į vilniečius ryškiausiai atsiskleidė lapkričio sąskaitų istorijoje. Pirmiausia, “Vilniaus energija” grubiai pažeidė nuo lapkričio 1-os dienos įsigaliojusį Šilumos ūkio įstatymo pakeitimą, pagal kurį namų bendrijos bei namus administruojančios įmonės turėjo 8 mėnesius laiko susirasti naujus šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojus. Tačiau VE per dvi savaites vienašališkai nutraukė šią jiems, matyt, nebepelningą veiklą ir daugybę Vilniaus namų paliko faktiškai be priežiūros.
Gruodį kilus gyventojų pasipiktinimui dėl nesuprantamai išaugusių sąskaitų, Vilniaus savivaldybės ir VE vadovai dėl to apkaltino pačius gyventojus ir netgi sudarė komisiją, turėjusią nustatyti jų kaltę. Ši komisija savo darbą baigė nieko nenuveikusi, nes paskelbė, jog negali racionaliai paaiškinti, kodėl šimtuose Vilniaus namų išaugo šilumos suvartojimas.
Kad vilniečiai geriau suprastų, su kuo turi reikalą, “Vilniaus energija” ėmė reklamuotis, piršdamiesi jiems į kaimynus. Ne, ponai - rubikonai, Zuokas jums kaimynas, ne mes…