„Ekonominis vystymasis buvo priemonė didinti gerovę, bet dabar to nebepakanka. Politikos tikslu turi tapti visuomenės laimė“, – tokiais žodžiais, pristatydama „Laimės politikos manifestą“, į visuomenę kreipėsi Pasaulinio gamtos fondo (PGF) Suomijos padalinio generalinė sekretorė Liisa Rohweder.
Manifesto autoriai tikisi, kad politikai ir visuomenė iš naujo įvertins, kuria kryptimi norima žengti toliau. Tokio apsisprendimo būtinybę sustiprina ir gilėjanti ekonominė krizė, kuri rodo, kad ankstesnis vien finansiniais skaičiavimais grįstas ekonomikos raidos kelias atsidūrė akligatvyje.
Išeitis iš akligatvio
„Laimės politikos manifeste“ konstatuojama, kad dabartinis socialinės-ekonominės raidos modelis nedidina to, ko žmonės labiausiai nori – laimės.
Manifeste visų pirma pažymima, kad šiuo metu žmonės eikvoja natūralius planetos išteklius apimtimi, 50 proc. viršijančia Žemės atkuriamąsias galias. Tai yra ekologinio deficito, kurį patirs ne tik ateinančios, bet ir dabartinė karta, priežastis. Todėl norėdami, kad Žemė būtų tinkama gyventi, turime iš naujo įvertinti tai, ką vartojame ir kaip šitos prekės yra pagamintos.
Tvari visuomenės raida, kuri atitiktų mūsų planetos galias, yra galima ir toliau didėjant gerovei. Tai įmanoma, jei ekonomika remtųsi naujomis aplinkosaugos technologijomis, jei būtų pereinama prie tokių gamybos metodų, kurie grindžiami perdirbimu ir pakartotiniu žaliavų panaudojimu. Netgi vartojimo nesiūloma mažinti, bet siūloma jį perorientuoti į paslaugas, nes tokiu atveju gyvenimo kokybė augtų sparčiau nei kaupiant daiktus.
Tradicinė politika rėmėsi nuostata, kad profesionalai padarys viską, ko reikia bendruomenei. Net jeigu jie tai sugebėtų, būtų prarastas bendrojo veikimo džiaugsmas, kuris labai dažnai lydi žmones jungiančią prasmingą veiklą. Ji yra ir pasitikėjimo kitais bei tikėjimo savais gebėjimais šaltinis, patenkina saviraiškos poreikius.
Tyrimai patvirtino, kad demokratinio dalyvavimo galimybė didina visuomenės laimės lygį. Todėl manifeste siūloma palaikyti ir skatinti tiesioginės demokratijos, savanorystės, labdaros, bendruomeniškumo tradicijas. Pripažinus tokios veiklos svarbą, nuosekliai tektų riboti profesionalių politikų ir valdininkų vaidmenį sprendžiant bendruomenių reikalus ir didinti piliečių teises bei atsakomybę.
Pasitikėjimas politika, o drauge ir visuomenės laimė išaugs, jei profesionalius politikus pakeis savarankiškos aktyvių piliečių grupės. Skatinant permainas šia kryptimi reikia atitinkamai keisti švietimo sistemos tikslus, ugdyti nebe konkuruojantį su kitais individualistą, o turintį bendros veiklos įgūdžių pilietį. Todėl manifesto autoriai kviečia kurti vadinamąją gerovės kultūrą, o laimingo gyvenimo šerdimi laikyti bendravimą su draugais, kaimynais ir šeima.
Apibendrinus manifesto idėjas galima pažymėti, kad jame, kaip ir kituose felicitarinės (lot. felicitas – laimė) politikos dokumentuose, siūloma matuoti tai, kas svarbu - t.y. visuomenės laimės pokyčius, remiantis šiais matavimais naujai įvertinti visuomenės tikslus ir remti prasmingą gyvenimą, skatinti bendruomeniškumą, suteikti daugiau savivaldos teisių piliečiams bei kurti subalansuoto vartojimo ir gamybos sistemas.
Esminė permaina
Daugelis dabar skelbiamų modernios laimės politikos idėjų yra ankstesnių vertybių perkainavimas. XX a. pradžios politikai vadovavosi nuostata, kad daugiau gaminantieji daugiau uždirbs ir galės daugiau vartoti, o todėl taps laimingesni. Atitinkamai buvo brėžiami ir visuomenės tikslai. Nuolatinis bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas, jų supratimu, turėjo užtikrinti ir visuotinę laimę. Toks raidos kelias tada nekėlė abejonių.
Visuomenės laimės lygio tyrimai verčia atsisakyti šių supaprastintų schemų, pripažinti žmogaus prioritetą. Šie tyrimai įrodė, kad ne gausesnė gamyba ir vartojimas yra laimės šaltinis, o laimingesnis žmogus sugeba našiau dirbti ir daugiau uždirbti. Todėl investicijos į žmogaus sveikatą, išsilavinimą, gerą savijautą, jo ryšius su aplinkiniais, pasitikėjimą jais ir savimi yra ekonominiu požiūriu sėkmingesnės nei investicijos į stakles, mašinas ar pastatus.
Ką apie laimės manifestą mąsto lietuviai?
Apie visuomenės problemas galima rašyti remiantis skaičiais, teorijomis ir faktų analize. Galima pasidalinti ir asmeniniais įspūdžiais.
Būdamas Seimo nariu susitinku su įvairiais žmonėmis. Susitikimų metų keliems šimtams žmonių pristačiau laimės politikos manifesto idėjas. Visiems jos atrodė patrauklios, o tie, kurie išsakė kritinių pastabų, tiesiog tvirtino, kad suomiai gyvena gerai ir todėl gali sau leisti samprotauti apie laimę. Taigi niekas nepasakė, kad idėja, jog valstybei dera skatinti bendruomeniškumą, skatinti žmones jungtis savitarpio supratimo ir palaikymo pagrindu, kuris remiasi kultūrinėmis vertybėmis, yra beprasmė ar ydinga.
Tyrimais patvirtintas faktas – ne daugiau uždirbantieji yra laimingi, bet laimingieji sugeba daugiau uždirbti – vis dar atrodo keistas ir ne visai suprantamas. Juo paremta nuosekli išvada – norint geriau gyventi pirmiausia dera investuoti į žmones – daugeliui neatrodo teisinga. Tradicinis požiūris – daugiau investuoti į įrankius, kad pavyktų daugiau gaminti, daugiau parduoti, daugiau uždirbti – vis dar laikomas tiesiausiu keliu į turtingesnį gyvenimą ir tarsi nepastebima, kad šiandien brangiausiai parduodamos žinios bei gebėjimai, kad pinigai tėra įrankis laimingesniam gyvenimui siekti.
Tokio gyvenimo prielaidos irgi suvokiamos tradiciškai – kaip vien asmeninis pasirinkimas, kuriam politiniai ir ekonominiai sprendimai neturi įtakos, todėl ir kokie nors visuomenės laimės lygio matavimai nėra reikalingi. Taigi dauguma Lietuvos piliečių dar retai kada susimąsto apie laimingesnės visuomenės galimybę. Bet vargu ar galima tikėtis, kad ji ateis pati savaime, be valstybės ir aktyvių jos piliečių pastangų.