E. Masiulis. Kam iš tiesų naudingas draudimas pardavinėti žemę užsieniečiams?

Lietuva pagal užsienio investicijas yra Europos Sąjungos autsaiderė. Tūkstančiai hektarų žemės kaime dirvonuoja. Daugybė lietuvių neturi darbo, todėl emigruoja į Airiją ar Norvegiją. Žemės ūkio produktų trūksta, todėl jų kainos pakilo į seniai regėtas aukštumas.

Tačiau Lietuva siekia trims metams pratęsti draudimą pirkti žemės ūkio paskirties žemę užsienio šalių piliečiams. Žinant, koks sunkus dabar gyvenimas kaime, kad šaliai trūksta užsienio investicijų, atrodytų, valdžia turėtų elgtis priešingai.

Lietuvai stojant į Europos Sąjungą buvo aiškinama, kad toks draudimas būtinas, nes turtingi užsieniečiai atvyks į Lietuvą ir supirks visas žemes. Esą septynių metų pereinamojo laikotarpio turėjo pakakti, kad vietiniai ūkininkai sustiprėtų ir patys nusipirktų pakankamai žemės.

Dabar gi aiškinama, kad žemė prieš krizę buvo per brangi, todėl ūkininkai jos neįpirko, o kai žemė atpigo ūkininkai jau neturi pinigų. Taigi po trijų metų atsigavus ekonomikai vėl bus galima sakyti, kad žemė per brangi, ūkininkai jos negali įpirkti, todėl teks prašyti vėl pratęsti draudimo laikotarpį.
Tačiau ūkininkus esą ginantys politikai nutyli vieną svarbų faktą – dabartinė tvarka, kai pasiūla didesnė už paklausą, labai naudinga keliems vietiniams verslininkams ir politikams, kurie pusvelčiui prisipirko žemės ūkio bendrovių, didelių žemės plotų ir dabar neblogai gyvena.

Dėl to nukenčia žemės savininkai, kurie nori savo turtą parduoti už tinkamą kainą. Įsivaizduokite, kad gyvenate mieste ir paveldėjote iš tėvų ar senelių keliasdešimt hektarų žemės, kurios neketinate dirbti. Greičiausiai ją norėsite parduoti arba bent išnuomoti. Tačiau kadangi vietiniai ūkininkai jos esą neįperka, o užsieniečiai to daryti negali, žemę turėsite parduoti pusvelčiui verslininkams iš miesto. Ir kaip tai susiję su Lietuvos žemės ūkio apsauga? Šie apsukrūs verslininkai po kelių metų galės be vargo perparduoti supirktą žemę tiems patiems „blogiečiams“ užsieniečiams.

Spėju, kad dabar galiojantis draudimas yra formalus, nes tie užsieniečiai, kurie nori nusipirkti žemės Lietuvoje, tai gali padaryti prisidengę vietiniais gyventojais ar įkūrę čia įmones. Žmonės gąsdinami užsieniečių antplūdžiu net realiai neįvertinus, kiek ūkininkų, sakykim, iš Prancūzijos ryžtųsi persikelti gyventi į jiems visiškai nepažįstamą šalį. Kodėl vakariečiai turėtų masiškai veržtis pirkti žemę Lietuvoje, jei Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose Rytų Europos šalyse dėl klimatinių sąlygų ir žemės derlingumo ūkininkavimo sąlygos yra geresnės?

Kaip neigiamas argumentas nuolat minimas kelių danų valdomų kiaulidžių pavyzdys. Noriu paklausti, ar kiaulės, kurias augina lietuviai ūkininkai, smirda mažiau?

Diskutuojant, kodėl parduoti žemę užsieniečiams negalima, neretai vadovaujamasi emocijomis. Esą jei parduosime žemę užsieniečiams, jie užvaldys Lietuvą. Tačiau kodėl tada mes leidžiame užsieniečiams parduoti komercinės paskirties žemę, gamyklas, namus ir butus? Jei bijomasi, kad penkių hektarų sklypas iš Šiaulių rajono bus perkeltas į Vokietiją, reikėtų susirūpinti, ar išpirkęs visus butus name prie Katedros užsienietis čia nepaskelbs atskiros valstybės.

Siūlau atsikvošėti ir pradėti mąstyti pragmatiškai. Kitu atveju ir vėl teks girdėti dūsavimus, kokie mes esame atsilikę.