Stebint vis didėjantį visuomenės nepasitenkinimą esama politine, ekonomine ir ypač socialine situacija, labiausiai liūdina tai, kad vyrauja ne darbingos ir net ne kovingos, o pesimistinės ir apatiškos nuotaikos. Panašu, kad žmonės nusivylę viskuo – visais valstybės tarnautojais apskritai, aukščiausiais valstybės ir vietinės valdžios pareigūnais ir pagrindiniais demokratijos svertais – politinėmis partijomis, per kurias tie patys nusivylę rinkėjai galėtų realizuoti savo valią, tačiau to nedaro, nes netiki, kad dėl jų veiksmų kas nors pasikeis.
Tokiu būdu Jonas, Pertas ar ponia Aldona nedalyvauja politinėje veikloje, nes „Lietuvoje per daug partijų“, kaip tai nuolat teigiama didžiųjų partijų atstovų per masinio informavimo priemones, Živilė, Dovilė ir Mantas neina balsuoti todėl, kad yra viskuo nusivylę, o sprendimus už juos visus priima Andrius, Algirdas, Rolandas, Viktoras ir kiti. Tai ko tuomet paskui jiems priekaištauti ir piktintis? Juk patys rinkėjai pasirinko tokį savo politinės valios realizavimo kelią – atiduoti sprendimų priėmimą į rankas tų, kurie juos vėliau ir valdys.
Kalbant apie dvipartinės sistemos ydas, manau, kad tokia sistema Lietuvoje jau yra ne tik susiformavusi, bet ir giliai įsišaknijusi – bet kokia kita politinės vilties kibirkštis visuomet būna sutrinta kaip grūdas, patekęs tarp girnapusių. Prisiminkime visų naujų iniciatyvų likimą – scenarijus analogiškas: į politinę areną įžengę gyventojų nusivylimo balsų dėka, jie būna „suvalgyti“ anksčiau, nei spėja ką nors pabandyti pakeisti – nuteisiami be teismo ne už nuveiktus darbus, o už tai, kokie yra ar kad apskritai yra. Kam tai naudinga? Turbūt atsakinėti nei nereikia – tam pačiam dviejų tandemui. Žinoma, pastariesiems labiausiai patiktų, kad Lietuvoje būtų dvi sisteminės partijos, kurios suptųsi valdžios sūpynėse, o tretieji asmenys reikalingi nebent kaip „atpirkimo ožiai“ – paaukojai juos ant visuomenės pasmerkimo aukuro – ir apvalei savo autoriteto mundurą.
Juo labiau, kad dvipartinei sistemai palankūs tiek galiojantys įstatymai, tiek ir partijų finansavimo tvarka – didžiausią finansavimą gauna išrinktieji, kurie tokiu būdu turi geresnes galimybes dar labiau stiprinti savo pozicijas. Be to, valdantiesiems atsiveria ministerijų viešinimuisi skirtų lėšų šaltiniai, verslo lobistų generuojama parama ir viešosios valdžios galios svertai. Tuo tarpu likusios partijos lieka šešėlyje visomis prasmėmis, ir iki kitų rinkimų tegali galvoti apie egzistencinius – išlikimo klausimus. Ištrūkti iš uždaro rato galima nebent radus „verslo užnugarį“ (rėmimą) arba... „verslo frontą“ (verslininkus rinkimų sąraše).
Taigi, visai nenuostabu, kad daugelio alternatyvių naujai besisteigiančių partijų narių gretose vis dažniau sutinkami stambaus verslo atstovai – jie, kaip yla iš maišo, patvirtina mūsų demokratijos svertų netobulumą. Kieno, jei ne stambaus verslo interesams jie atstovaus patekę į valdžią? Deja, kažką pakeisti – tų pačių valdančiųjų privilegija. O kokia tikimybė, kad dvi didžiosios sisteminės partijos pačios pjautų šaką, kuri jas maitina? Jokios. Nesutaikomi ideologiniai oponentai, pamėginus teikti jiems nepalankius sprendimus, kaip mat ima veikti išvien. Tiesą sakant, tai jiems sekasi pavydėtinai gerai: šiurpu darosi girdint, kaip žmonės kartoja tuos propagandos būdu jiems į lūpas įdėtus žodžius: „Lietuvoje per daug partijų“ arba „kiekvienam lietuviui po partiją“... Kažkodėl retas savęs paklausia – o kuo tai blogai?
Kuo blogai galėti rinktis? Kuo blogai, jeigu į politiką ateis „plovimo kanalų“ nestudijavę, dirbtinių šypsenų ir mandagumo kaukių nenešiojantys nauji, išsilavinę ir iniciatyvūs žmonės? Kitas klausimas – ar gali Jonas, Pertas, Aldona, Živilė, Dovilė ir Mantas pradėti savo politinį judėjimą ar partiją ir būti išrinkti atstovauti Tautos interesų valstybės ir vietos institucijose? Vargu bau. Sakau tai nuoširdžiai, matydamas, kokią kainą tenka mokėti už „neplaninį pasirodymą politikoje“ – kompromato rinkimas ir kūrimas, nepaisant jokių etikos ar moralės normų, užsakomieji straipsniai spaudoje, intrigos televizijos laidose, dalyvavimo miestų, kurių savivaldoje įsitvirtinę partijos-konkurentės, renginiuose blokavimas, spaudos, interneto portalų ir netgi televizijos žinių laidų atsisakymas informuoti visuomenę apie tavo iniciatyvas ar nuveiktus darbus, kadangi dauguma jų tiesiogiai ar netiesiogiai bendradarbiauja su politikos senbuviais.
O kur dar formalūs įstatymais apibrėžti reikalavimai partinei veiklai ar kandidatavimo tvarka? Juk norint įkurti partiją, reikalingas tūkstančio partiečių steigiamasis susirinkimas, norint kandidatuoti į seimo ar savivaldos rinkimus, reikalinga sumokėti kiek daugiau nei 2000 Lt (1 VMDU) užstatą, norint atspausdinti straipsnį spaudoje – nuo kelių dešimčių litų smulkiame rajoniniame iki tūkstančių miesto laikraštyje ar populiariuose interneto portaluose. Apie televizijos laidų įkainius jau net nekalbu.
Taigi, kiek šansų paprastam, protingam, išsilavinusiam ir moraliam žmogui iškopti į politinę areną? Be valstybės finansavimo, be verslo užnugario ir interesų, be milijonierių sąraše? Koks moralus ir išsilavinęs žmogus pajėgus finansuoti savo politinę kampaniją, savo kilniais darbais ar ketinimais, šviesiomis mintimis pasiekti tūkstančių, dešimčių ar šimtų tūkstančių auditorijas? Atsakymo, deja, neturiu. Taip pat neturiu atsakymo ir į klausimą, iš ko tuomet rinktis ir rinkti.
O gal atsakymas – nepriklausomi, nesąrašiniai kandidatai? Kaži. Pastaruoju metu, kaip grybai po lietaus, randasi įvairaus plauko judėjimai, asociacijos ir kitokios organizacijos, kurie dažnu atveju iš tiesų yra ne kas kita, kaip politinių partijų įrankiai savo elektorato pritraukimui. Liaudiškai tariant – tas pats saldainis, tik kitame popierėlyje. Klausimas, koks tikslas tą popierėlį keisti? Ar tam, kad būtų galima dalyvauti rinkimuose, tačiau nepaklusti politinių partijų veiklą reglamentuojančioms teisės normoms? Ar norint suklaidinti rinkėją, panašiai kaip neatitinkančią kokybės prekę įspraudus į žinomo produkto pakuotę? O gal mėginant susirinkti savo populiarumo trupinius po rinkėjo sąmonę triuškinančių akibrokštų valdžios olimpe?
Manau, kad atsakymų į visus mano iškeltus klausimus šiandien nėra. Juos rasti turime kartu. Svarbiausia nepailsti ieškoti, netapti nusivylimo ir apatijos aukomis ir neatiduoti savo likimo į kitų rankas. Tikiu, kad mūsų jėga vienybėje – tai Lietuvos žmonės jau ne kartą pademonstravo kritiniais momentais. Klausiu Jūsų - argi toks momentas dar neatėjo?