Tarp reklamuojamų skalbimo miltelių, šokolado ar dantų pastos įsimaišiusi alkoholio reklama atrodo nekaltai, tačiau įsimenama. Jaunam žmogui nusipirkti butelį intriguojančiai reklamuojamo gėrimo tikrai neatrodo nusikaltimas, o juo labiau sveikatos gadinimas.
2007 metais Konektikuto Universiteto (JAV) mokslinio tyrimo duomenimis, paskaitos apie alkoholio žalą mokyklose, socialinės reklamos per televiziją ar visuotinės akcijos apie svaigiųjų vartojimo pasekmes valstybei kainuoja labai brangiai, bet neduoda jokios apčiuopiamos naudos. Tačiau alkoholio kontrolės politikos griežtinimas, įvairūs draudimai, prekybos vietų ir laiko ribojimai bei akcizų didinimai valstybei nieko nekainuoja ir duoda žaibišką rezultatą.
Štai Jums puikus pavyzdys: kuomet rugsėjo 1-ąją dieną buvo leidžiama prekiauti alkoholiu, į medicinos įstaigas buvo atvežama 10-16 itin stipriai alkoholiu apsinuodijusių, komos būsenoje esančių vaikų. Nusprendus alkoholio per šią šventę nepardavinėti, į gydymo įstaigą buvo atvežtas tik vienas alkoholiu apsinuodijęs paauglys.
Vaikai ir toliau girtauja
Nors oficialių duomenų, kiek šalyje išgeriama naminės, pilstuko ir kitų panašių gėrimų nėra, naujausias tyrimas atskleidė, kad pirmą kartą per dvidešimt metų pastebimai sumažėjo bent jau oficialiai parduodamo alkoholio kiekis. Akivaizdu, kad įtakos tam turėjo ne tik sumažėjusios žmonių pajamos, pakilusios kainos, bet ir alkoholio reklamos apribojimo politika.
Vis tik nepaisant džiuginančių naujienų reiktų nepamiršti, kad besigydančių nuo alkoholizmo bei dažno piktnaudžiavimo alkoholiu skaičius nepradeda mažėti taip sparčiai kaip alkoholio pardavimai. Kasmet daugėja alkoholį vartojančių mergaičių. Vaikų ir paauglių gydymo nuo toksinio svaigalų poveikio skaičius per metus išaugo net 10 kartų - apie 600 vaikų atsidūrė ligoninėse. Be to, reikia pastebėti, kad oficialioji statistika ne visuomet atspindi reiškinio mastus.
Šeimos gydytojams trūksta kompetencijos
Priklausomybės nuo alkoholizmo gydymo sistema mūsų šalyje nuolat keičiasi. Daugelis dalykų, pradedant teisine baze ir baigiant paslaugas teikiančių institucijų veikla, yra pertvarkomi, tačiau pokyčiai yra kuriami ant sovietinės sistemos pagrindų. Paslaugos tik iš dalies orientuotos gydyti vaikus ir jaunimą. Trūksta psichiatrų-narkologų bei psichologų, galinčių dirbti su vaikais. Dalis jų netgi neturi specialių licencijų.
Tiesa, prieš keletą metų buvo įkurti detoksikacijos ir trumpalaikės reabilitacijos poskyriai vaikams, vartojantiems psichiką veikiančias priemones. 2007 metais Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos priklausomybių ligų centruose buvo 18 vietų vaikų trumpalaikei reabilitacijai. Tokių įstaigų nėra nei Šiauliuose, nei Panevėžyje, nei kituose mažesniuose miestuose, tad vaikai siunčiami į psichiatrines ligonines, kuriose negauna kvalifikuotų paslaugų, kurias galėtų suteikti kompetentingi, šioje srityje besispecializuojantys gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai.
Tėvai, problemų dėl alkoholio turinčius vaikus, pirmiausiai veda pas šeimos gydytojus, o šie, deja, ne visuomet gali tinkamai konsultuoti ir nukreipti tolimesniam gydymui. Šeimos gydytojai - pediatrai nedaug išmano apie priklausomybių ligas. Susipažinti su jomis studijų metu skiriamos vos 8 valandos. Apie per tokį trumpą laiką įgyjamą kompetenciją negali būti nė kalbos. Tačiau šie specialistai, nustatę aiškius priklausomybės nuo alkoholio požymius, gali paskatinti tėvus bei paauglius kreiptis į Priklausomybių ligų centrus. Juk čia dirba didelę praktiką turintys specialistai.
Aišku, tėvai ir jų atžalos turi būti bent kiek motyvuoti. Kita vertus, gyvenantys toliau nuo didmiesčių turi atrasti lėšų nuolatinėms kelionėms į kitą miestą, o tai ne kiekvienas gali sau leisti. Jeigu jų neturi, nukreipiami į Psichikos sveikatos centrus. Šiose įstaigose dirbantys psichiatrai ir psichologai gali būti ir nesuinteresuoti gydyti jaunąjį alkoholiką. Dėl šiuo metu galiojančios apmokėjimo už gydymo paslaugas tvarkos labiau apsimoka gydyti šizofrenija ir kitomis sunkiomis psichikos ligomis sergančius asmenis, o ne svaigalais piktnaudžiaujančius jaunuolius.
Alkoholis – laisvalaikio praleidimo forma
Pagalbos galima kreiptis ir į Šeimos krizių centrus, tačiau juose trūksta kvalifikuotų specialistų. Problemas numatoma spręsti panaudojant Europos Sąjungos lėšas. Narkotikų kontrolės departamentas yra numatęs penkių specializuotų šeimai ir vaikui pagalbą teiksiančių centrų steigimą, tačiau neaišku, ar jų veikla bus susieta su priklausomybės ligų gydymu. Ar tai nebus dar vienas bandymas tiesiog įsisavinti lėšas.
Priklausomybė nuo alkoholio nėra lengvai išgydoma liga. Pirmiausiai ji yra įvardijama, kaip psichinė ir socialinė. Taigi daug kas priklauso ir nuo jauno žmogų supančios aplinkos. Kartais neužtenka šeimos, mokyklos palaikymo. Vaikams bei paaugliams draugų kompanijos bei pramogos su alkoholiu tapo įprasta laisvalaikio praleidimo forma.
Tuo tarpu priklausomybės nuo alkoholio ar dažnų išgėrimų gydymas yra ilgalaikis procesas. Reabilitacinis gydymas valdžios įsteigtose įstaigose ar reabilitacijos bendruomenėse gali sukurti palankią socialinę terpę, gali padėti „kabintis“ į blaivybę. Tik ar įmanoma jas sukurti šeimose, kuriose dažnai girtauja tėvas ir mama? Vaikui išgyti reikalingos bendros pastangos, motyvacija ir siekis išlipti iš priklausomybių liūno. Tam pritaria ir priklausomybių ligų tyrėjai.
Sistemą reikia tobulinti
Atidžiam skaitytojui gali kilti klausimas, o kodėl neminimi į gydymą dėl socialinės atskirties negalintys įsitraukti ar to nenorintys tėvai. Kodėl nėra minimos šeimos, kuriose ne tik vaikai, bet ir tėvai yra alkoholikai. Išties atsakymas yra vienareikšmis, nors ir galintis pasirodyti cinišku. Aptarta priklausomybės nuo alkoholio gydymo sistema yra skirta bent minimaliai motyvuotiems vaikams ir jų tėvams. Kitaip sakant, reikalingas vaiko ar jo tėvų siekis išlipti iš priklausomybės liūno bei bent minimalios pastangos jį įgyvendinant. Tai nėra tik subjektyvus vertinimas. Taip liudija priklausomybės ligų tyrinėtojų studijos bei praktikų nuomonės.
Aišku, tokia pozicija nereiškia, kad pedagogai, medikai bei socialiniai darbuotojai neturi spręsti problemų, bandydami padėti nemotyvuotiems gydymui jauniems žmonėms. Priešingai, jiems pagalba neturėtų pasibaigti eiliniu išblaivinimu net ir suprantant, kad pastangos gali būti nerezultatyvios. Žmonės keičiasi, tad po jų apsisprendimo turėtų būti suteikta savalaikiška pagalba.
Priklausomybėje esančių vaikų gydymui skirta paslaugų sistema veikia, nepaisant daugelio spragų. Tačiau valdžios atstovams ir medikams reikia dar daug ką tobulinti šioje srityje ir ekonominio sunkmečio laikotarpiu užtikrinti gydymo bei reabilitacijos sistemos veikimą ir tolimesnį vystymą.