Mokymasis visą gyvenimą iš dalies sprendžia ir darbo jėgos stygiaus problemą: kiekviena visuomenė gali racionaliai naudoti šalia esančių brandžių žmonių žinias ir gebėjimus, užuot juos negailestingai nurašius, užuot plačiai atvėrus vartus nemokytai svetimšalių darbo jėgai.
Individų gebėjimas konkuruoti yra asmenybės kokybės ir vertės matas, todėl Seime pagrįstai buvo nepritarta Švietimo ministro siūlomai Aukštojo mokslo įstatymo pataisai, kurios esmė yra - gerai besimokančiais laikyti tuos studentus, kurie semestrą baigia be akademinių skolų. Šią pataisą rėmė ir studentai, savo pritarimu tarsi sulyginę labai gerai besimokančius ir tuos, kurie vos „ištempia“ sesiją. Taip studentai, aistringai pasisakę už studijų kokybę ir kritika pliekę sustabarėjusius dėstytojus, nutolo nuo aukštojo mokslo kokybės reikalavimų, nuo konkurencijos, su kuria jie tikrai susidurs išėję į gyvenimą.
Mokymosi visą gyvenimą idėja atskleidžia dar ir tai, kad žmonės iš prigimties yra skirtingi. Skiriasi jų intelektas, talentas, emocinis jautrumas, psichologinis įžvalgumas, t.y. tai, ką pats žmogus valios pastangomis ir įgytomis žiniomis gali lavinti.
Pastaruosius dešimtmečius pasaulio mokslininkai ėmė intensyviai tyrinėti žmogaus smegenų sandarą ir veiklą, atskirų nervinių ląstelių (neuronų) bei ląstelių junginių funkcijas. Užgimęs neuromokslas pradėjo didelį dėmesį skirti švietimui, remti mokymosi visą gyvenimą idėją, nes, nuolat verčiant smegenis dirbti, išsaugomas protinės veiklos produktyvumas ir efektyvumas. Keičiant darbo pobūdį, įgyjant naują specialybę, mokantis kalbų, siekiant mokslo laimėjimų žmogaus smegenys reaguoja į naujus stimuliatorius, nervinės ląstelės ima jungtis į žinių kaupimo, atminties tinklus. Žmogaus smegenis nuolat „mokosi“, kinta visą žmogaus gyvenimą, išlieka plastiškos. Todėl neuromokslas neigia žinomą posakį –„ seno šuns naujų triukų neišmokysi“ ir siūlo naują patarlę: „nenaudojamos smegenys yra prarandamos“. Kai smegenys netreniruojamos švietimu ir mokslu, žinių įsisavinimas blogėja.
Suvokus smegenų „mankštos“ būtinybę, naujoje šviesoje ryškėja kai kurių Lietuvos politikų, mokslininkų, dvasininkų, merų, žurnalistų fanatiškas mąstymas ir veikla: užsisklendę viename žinojimo lygmenyje, nepažindami šiuolaikinio mokslo ir gyvenimo naujovių, garbindami vien praeities dogmas ir tradicijas, žmonės patys blokuoja savo smegenų aktyvumą. Tokie žmonės tampa pavojinga kliūtimi įgyvendinant žmogaus teises ir laisves, individo pasirinkimo teises.
Neuromokslas sugriovė asmenybės formavimosi mitą, pirmųjų trejų žmogaus formavimosi metų absoliutinę svarbą asmenybės konstravime, nes individas savišvieta visą gyvenimą įterpia naują informaciją į atminties sistemas, taip kurdamas savo naująją tapatybę. Todėl neuromokslas akcentuoja pedagogo reikšmę mokymosi procese – pedagogas neturėtų autoritariškai primesti mokiniams savo žinių sistemos, o atsižvelgti į mokinių žinojimo ir pažinimo gebėjimų lygį.
Ypač reikšmingi yra neuromokslo atradimai senatviniams protiniams susirgimams gydyti. Japonijoje mokymosi terapija, taikyta 18 mėnesių 20 minučių kasdien, žymiai pagerino programos dalyvių atmintį.
Mokymasis visą gyvenimą lėtina ir negaluojančių, ir sveikų žmonių gyvenimo saulėlydį. Mokymasis visą gyvenimą aktyvina atmintį, teikia dvasinį pasitenkinimą, stiprina individo savo vertės suvokimą. Nors žmogui senstant mokymosi procesas gali lėtėti, tačiau besimokančiojo ištvermė, mokymosi tikslumas, studijuojamos medžiagos kruopšti atranka stiprėja. Didėja gebėjimas derinti įvairius veiklos būdus, strateguoti savo gyvenimo veiklą. Mokymusi visą gyvenimą galima įveikti ir silpstančios atminties baimę.
XX amžiaus pabaigoje įsigalėjo žmogaus kūno lavinimo ir formavimo kultas. XXI amžius gali tapti smegenų treniravimo kulto epocha, taip stabdant šiuolaikinės visuomenės masinį primityvėjimą. Juk visais laikais žmonės puoselėjo kūno ir proto ilgalaikio išsaugojimo svajonę.