Šie žodžiai tiktų lietuviškiesiems puritonams apibūdinti, jei šie iš tikro būtų be dėmės. Lietuviškieji puritonai dedasi tautiniais grynuoliais, puoselėtojais etninių tradicijų ir papročių, kuriais atsitveria lyg skydu nuo Lietuvos tarptautinių ir europinių įsipareigojimų, visuotinių žmogaus teisių. Savo rašiniais jie draudžia abejoti tautinių tradicijų sakralumu, abejojančiuosius priskirdami Tėvynės išdavikams.

Lietuvos patriotai yra įvairaus plauko, tačiau juos vienija cenzoriaus botagas, plakantis nepaklusniuosius, kurie drįsta pažeisti Lietuvos tradicinio gyvenimo liūno ramybę: siūlo keisti lietuviškosios rašybos taisykles, pripažįsta šiuolaikinės šeimos formas, siūlo tyrinėti Lietuvos žemės gelmes, priimti partnerystės ir moters reprodukcinių teisių įstatymus, plėsti įsivaikinimo teises, pripažinti lytinės tapatybės įvairovę, nebijodami, kad išnyks Lietuva.

Lietuva gyvuoja kaip ES narė ir vaduojasi iš istorinių atgyvenų - apsimetėlių puritonų, kuriems svetima XXI amžiaus demokratinių bendruomenių ir kultūrų įvairovės vienovė. Iš tų, kuriems labiau priimtinas tautinės kultūros uždarumas, gniaužiantis laisvą mintį, žeidžiantis laisvą sielą, ugdantis dvasios vergus.

Aistros dėl konvencijos prieš smurtą

Siekdami apginti tautines tradicijas nuo tariamos grėsmės, kurią tarsi skleidžia Konvencija dėl apsaugos nuo smurto prieš moteris ir smurto šeimoje šalinimo, lietuviškieji puritonai randa Konvencijoje to, ko ten su žiburiu nerasi. Juos erzina, kaip bulių raudonas skuduras, sąvoka „lytinis tapatumas“ ir raginimas atsisakyti stereotipinių lyčių vaidmenų. Pasitelkę „dešiniąsias mintis“ ir Etninės kultūros tarybos autoritetą, jie rauda, kad Konvencija naikina „tradicinę pagarbą moteriai“, kuri „turi gilias šaknis Lietuvos etninėje kultūroje“. Gilias šaknis, kurias vaizdžiai aprašė Žemaitė, ir kurias kruvinu kirviu sukapojo šiuolaikinis alkoholikas. 

Laužo baltas rankeles lietuviškosios puritonės, kupinos baimės, kad pasirašius ir ratifikavus Konvenciją, teks švietimo įstaigose diegti „nediskriminavimo dėl lyties tapatumo“ ideologiją, „skatinti moterų ir vyrų elgesio modelių pokyčius, siekiant panaikinti visus veiksmus, kurie paremti stereotipiniais moterų ir vyrų vaidmenimis“.

Teks, mielosios puritonės, teks, nes jau šiandien to siekiama Lietuvos Moterų ir vyrų lygybės bei Lygių galimybių įstatymais. Nes, kaip norite jūs, grįžus prie moterų ir vyrų diskriminavimo dėl lyties tapatumo ir lyčių stereotipinių vaidmenų garbinimo, bus sugrąžinta lyčių nelygybė, moters vergavimas vyriškajai giminei, moters formavimas kaip silpnos ir antrarūšės lyties. Ir baudžiamoji atsakomybė už tai, kad gimei homoseksualiu, biseksualiu, interseksualiu ar transseksualiu.

Skaitykime Konvenciją kartu

Konvencijos 3 straipsnyje „Apibrėžimai “ aiškinama, kad Konvencijos tekste sąvoka „lytis“ (gender) reikš (shall mean) „ socialiai sukonstruotus vaidmenis, elgesį, veiklas, savybes, kurias tam tikra visuomenė laiko tinkamomis moterims ir vyrams“. T.y., Konvencija nurodo įvairių kultūrų suformuotus lyčių ir lytiškumo standartus, kurie iki šiol leidžia smurtauti prieš moterį ir mergaitę, rengti viešas jų egzekucijas, žaloti jų kūną, žudyti už „suterštą“ vyro ir šeimos garbę, ir ragina tokias „kultūrines“ tradicijas šalinti.

Lietuviškieji puritonai nekenčia gender sąvokos, nes iškreiptai supranta ją kaip biologinių lyčių skirtybių naikinimą. Mielieji puritonai, esate iš dalies teisūs. Būtent gender sąvoka įkūnija patriarchalinėje visuomenėje dirbtinai sukurtą dievo, karaliaus, tėvo, vyro viršenybę moteriškosios lyties atžvilgiu ir lyčių vaidmenis, kurie riboja asmenybės raišką, kurie įstatymais įtvirtina lyčių nelygybę.

Genderizmas buvo ir yra baisus. Lyties diskriminavimo pagrindu vykdomas smurtas yra žiaurus ir nepateisinamas, todėl jį būtina įveikti ne gąsdinimais apie biologinių lyčių skirtybių naikinimą, ko jokiais įstatymais neįmanoma padaryti, o realiai įgyvendinant nacionalinius įstatymus, kurie iš visuomenės šalina istoriškai suklostytas lyčių nelygybės ir smurto priežastis. Todėl šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje genderizmas raunamas „iš šaknų“ įgyvendinant lyčių lygybės ir lygių galimybių politiką, pabrėžiančia, jog žmogaus diskriminacija dėl lytinio tapatumo yra draudžiama. 

Kas yra „baisusis“ lyties tapatumas

Konvencijos 4 straipsnio „Pagrindinės teisės, lygybė ir nediskriminavimas“ 3 punkte yra minima „lyties tapatumo“ (gender identity) sąvoka, kuri taip siutina puritonus. Ši sąvoka, kaip dera civilizuotam pasauliui, įterpiama tarp kitų žmogaus žeminimo formų, tačiau ji „dešiniosios minties“ nukrypėlių išplėšiama iš konteksto ir interpretuojama kaip „ nuostata, kuri radikaliai ir nepriimtinai keičia visą mūsų kasdienį gyvenimą“, t.y., gina transseksualus ir transvestitus. Taip, dešinieji puritonai, ji keičia „jūsų“ gyvenimą, stabdo jūsų puritonišką trumparegystę, jūsų žmonių neapykantą. Ji nekeičia gyvenimo tų, kurie pripažįsta žmogaus teises, žmogaus teisę būti tuo, kuo gimei. 

Minėtame Konvencijos straipsnyje teigiama, kad valstybės, kurios įstatymais ir kitomis priemonėmis įsipareigos ir skatins ginti pagrindines žmogaus teises, lygybę ir nediskriminavimą, įgyvendindamos Konvencijos sutarties sąlygas, turės imtis ypatingų priemonių ginant smurto aukų teises. Smurto aukų teisės „bus patikimai saugomos nediskriminuojant dėl lyties (biologinės lyties - M.A. P. ), socialinės lyties (gender – visuomenėje sukurtų lyties stereotipų –M.A.P.), rasės, odos spalvos, kalbos, religinių, politinių ar kitų pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, dėl priklausomybės tautinei mažumai, dėl turtinės padėties, lytinės orientacijos, LYTINIO TAPATUMO (išskirta M.A. P), amžiaus, sveikatos būklės, negalios, šeiminės padėties, migranto ar pabėgėlio statuso“. 

Kas kelia šiurpą puritonams? Žmonių lygybės diegimas, siekiant „ išrauti prietarus, papročius, tradicijas ir praktikas, kurios grindžia moterų žeminimą ir stereotipinius moterų ir vyrų vaidmenis ( 3 skyrius, 12 straipsnis, 1 punktas)? Kad į švietimo sistemą būtina įterpti mokomąją medžiagą, kuri skatintų „moterų ir vyrų lygybę“,“ abipusę pagarbą, nesmurtinius konfliktų sprendimus“ (44 straipsnis)? Kad yra žmonių, kurių dėl prigimties ypatumų neįmanoma įterpti į grynuolių puritonų sudarytą moterų ir vyrų sąrašą, nes šie žmonės iš prigimties yra homoseksualai, biseksualai, interseksualai, transseksualai, o ne pasirinkę prigimtį savo užgaida. Kad šie žmonės netrokšta, kad juos žemintų dešinieji puritonai ir verkiančios tautinių tradicijų saugotojos. Todėl Konvencija ir pabrėžia, kad žmonių dėl jų lytinio tapatumo žeminti negalima. 

Lyties tapatumas yra asmens tapatumo dalis. Tai – individo kaip išskirtinos asmenybės savęs suvokimas, kaip tam tikros biologinės lyties, lytinės orientacijos, lytinės elgsenos žmogaus jausena. Kaip asmenybės, kuri patiria psichologinį diskomfortą būdama tam tikros lyties kūne, bet jaučiasi esanti priešingos lyties žmogus. Šių žmonių jokie puritonai, jokios tautinės tradicijos stereotipiniais lyčių grynuoliais nepavers, nes jie tokie gimė. Jie egzistuoja.

Todėl 2006-2007 m. Tarptautinė juristų komisija parengė Yogyakartos principus, kurie 2008 m. tapo JT deklaracijos dėl lytinės orientacijos ir lytinio tapatumo pamatu: žmogus turi teisę, suvokęs savo lytinį tapatumą, apsispręsti kaip gyventi visuomenėje, kaip elgtis, kaip rengtis, ką su savo kūnu daryti. Žmones turime gerbti, nes jie turi visas prigimtines žmogaus teises. Turime gerbti net ir dešiniosios minties reiškėjus ir verkiančias puritones, nes taip jie mato pasaulį, kuris yra jų pasaulis. Tačiau turime teisę pasakyti, kad puritoniškai versti žmones grįžti į praeitį, yra neteisinga ir nusikalstama, nes žmonių diskriminavimas pažeidžia nacionalinius įstatymus ir Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus.