Pirmiausia noriu kalbėti apie svarbiausius darbus: kur esame, ką turime padaryti, ko siekiame ir kaip turime matyti bendrą situaciją.
Pradėsiu nuo ekonomikos. Noriu priminti, kad praeitų metų lapkritį, gruodį baigėme su pakankamai niūriomis įžvalgomis 2012-iems metams. Tada 2012 metai atrodė kaip pasaulio pabaigos, euro zonos griūties, Graikijos problemų metai. Žiūrint į ekonomikos reikalus dabar galima drąsiai sakyti, kad nuotaikos žymiai giedresnės. Reikalai pagerėjo visų pirma dėl Graikijos reikalų sprendimo. Kaip žinia, po to, kai Europos Sąjunga susitarė dėl fiskalinės drausmės sutarties, Europos centrinis bankas į rinkas ir bankinį sektorių įliejo virš trilijono eurų. Taip, skaičiai tokie: jeigu Lietuvoje pinigus skaičiuojam milijonais ir milijardais, Europoje jau skaičiuojama trilijonais. Iš tikrųjų tokie veiksmai tai gana stipriai pakeitė bendrą nuotaiką Europos ekonomikose ir palengvino visą situaciją.
Noriu priminti, kad praėjusius metus baigėme su beveik šešių procentų (5.9 proc.) bendrojo vidaus produkto augimu. Tai vienas aukščiausių augimų visoje ES, o paskutinį ketvirtį buvome pirmi – metus baigėme su pačiu sparčiausiu augimu. Šiais metais planuojamas ir oficialiai įrašytas į mūsų prognozes augimas yra 2.5 proc. Praeitų metų gruodį sumažėjus augimo prognozėms nuo praeitų metų augimo 5.5 proc. augimo iki 2.5 proc., kaip ir visa Europa, su baime žiūrėdami į 2012 metus dėl Graikijos problemų ir Graikijos reikalų, mažinome biudžeto planuojamas pajamas.
Dabar atrodytų, kad galima žiūrėti į perspektyvą su šiek tiek didesne viltimi. Praeitus metus baigėme ne tik su 5.9 proc. augimu, bet ir su nukritusiu iki 5.3 proc. deficitu (bent jau pagal dabartinius visų skaičių suvedimus). Šiuos metus planuojame baigti su deficitu, mažesniu nei 3 procentai. Jeigu 2009 metais turėjome ekonomikos kritimą 15 procentų ir - po visų pastangų ir karpymų - 2009 metus baigėme su 9.5 proc. deficitu, tai žiūrint į 2012 metų rodiklius galime pasakyti labai paprastai ir aiškiai: pavyko pasiekti labai daug. Esminis dalykas, dėl ko kalbu apie tuos ekonominius dalykus ir ką turime matyti: artėjame prie Mastrichto kriterijų, net ir infliacija gali juos atitikti.
Ekonomistai vėl pradeda prognozuoti mūsų galimybes 2014 metais jungtis prie euro zonos. Ar euro zona bus tokia patraukli, ar mes norėsim tai daryti - galėsime apie tai diskutuoti, bet strategija išlieka ta pati. 2014 metais yra galimybė pasiekti ir tokį ypatingai svarbų strateginį tikslą – tapti euro zonos nare.
Taigi, jeigu 2008 metų pabaigoje paveldėjome visiškai nepasirengusią pasaulinės krizės išbandymams ekonomiką – visiškai išbalansuotą, su didžiulėm padidintom išlaidom, tai dabar atvedame ją prie euro zonos slenksčio - sutvarkytą, subalansuotą, augančią - tuo galime didžiuotis, nepaisant to, kiek mus opozicija kritikuotų.
Energetikoje lygiai taip pat: mes paveldėjome tik didžiulius, neskaidrius interesus, sumaištį su visokiais LEO ir jokios realios energetinės nepriklausomybės perspektyvos. Noriu keletą žodžių ir čia tarti apie tai, kur dabar esame ir kas ypatingai svarbaus laukia, kokia atsakomybę turime jausti.
Manau, kad energetikos nepriklausomybės reikaluose 2008 metų pabaigoje buvome, ko gero, blogesnėje situacijoje negu 1990 metais. 2008 m. jau buvo priimtas sprendimas dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo. Noriu priminti, kad uždarius atominę elektrinę dabar 70 proc. elektros energijos importuojam iš trečių šalių. Antras dalykas: mūsų dujotiekiai po Algirdo Brazausko vyriausybės sprendimo 2003 metais buvo atiduoti „Gazpromui“ ir „E.ON“.
Keletas žodžių apie tai, kur esame dabar, po pustrečių metų, ir ką turime dar padaryti iki Seimo rinkimų, ir kodėl tai yra ypatingai svarbu.
Tik keletas epizodinių priminimų: 2009 m. pavasarį pasirašėme sutartį su Švedija dėl elektros kabelio, kuris turi būti nutiestas iki 2015 metų. Antra: praeitų metų pabaigoje tyliai, be didelių fanfarų, buvo pasirašyta sutartis dėl elektros linijos tiesimo į Lenkiją. Linija bus nutiesta panašiu laiku.
Trečia: berods prieš metus Europos vadovų taryba patvirtino ES energetikos strategiją, pagal kurią po 2015 metų Baltijos šalys nebebus izoliuotos energetikos salos. Be mūsų pastangų tokios strategijos nebūtų buvę.
Ketvirta: prieš gerą mėnesį ES taryba patvirtino Europos Komisijos mandatą derėtis su Rusija ir Baltarusija dėl Baltijos šalių elektros sistemų atjungimo nuo Rusijos sinchronizacijos sistemos ir prijungimo prie Europos sinchronizacijos sistemos. Tai irgi yra milžiniškas pasiekimas, lyginant su tuo, ką turėjom šiuo sisteminiu, strateginiu klausimu prieš pustrečių metų. Tai pasiekta Lietuvos pastangų dėka.
Penkta: praeitais metais priimtas dujų įstatymas, kuris iki 2014 metų pabaigos išvaduos mūsų dujų sistemą nuo „Gazpromo“ priklausomybės. Vadinamasis nuosavybės atskyrimas nuosekliai įgyvendinamas. Vyksta intensyvios derybos su „Gazpromu“, kuris jau nebeginčija galutinio tikslo, kad Lietuvos pagrindinių vamzdynų valdymas 2014 metų pabaigoje nebepriklausys nuo „Gazpromo“.
Vamzdžių nepriklausomybė yra būtina sąlyga tam, kad nuo 2014 metų pabaigos turėtumėm veikiantį suskystintų gamtinių dujų terminalą ir galėtume laivais atvežtas dujas pumpuoti į laisvą Lietuvos dujų vamzdyną. Taigi, 2014 m. pabaigoje dujų reikaluose mes turėsime nepriklausomybę. Nepriklausomybė yra galimybė rinktis. Tai nereiškia, kad mes nebepirksime dujų iš „Gazpromo“ – pirksime, tačiau konkurencinėmis sąlygomis, turėdami galimybę rinktis ir pigesnes suskystintas dujas. Tikimės, kad jų kaina privers ir „Gazpromą“ nuleisti savo parduodamų dujų kainą.
Šiuo metu vyksta intensyvūs terminalo statybos reikalai, nors pačių statybų su kastuvu ar ekskavatorium gal ir nesimato. Čia noriu, kad visi labai aiškiai suvoktumėm, kad yra trys pagrindiniai darbai, kuriuos terminalo reikaluose Lietuva turi atlikti iki 2014 metų pabaigos – jie visi vadinasi suskystintų dujų terminalo statyba. Pirmas darbas: specialaus laivo - dujų tanklaivio su įranga -pirkimas ir gaminimas. Laivas užsakytas, gamina Norvegų kompanija, statomas Pietų Korėjoje. Nuotraukose labai gražiai atrodo, ginčijamės dėl spalvos, nes kažkodėl nuotraukose laivas raudonas. Pagal sutartį laivas turi būti pagamintas 2014 metų viduryje.
Antras darbas: dujų vamzdynas nuo Jurbarko iki Klaipėdos. Tai vadinamasis dujų sistemos užžiedinimas – be jo iš Klaipėdos terminalo galėtumėm tik trečdalį Lietuvos aprūpinti dujomis iš terminalo. „Lietuvos dujos“ yra įsipareigojusios vamzdį nutiesti iki 2013 metų pabaigos.
Ir paskutinis, trečias darbas: Klaipėdos uosto kanalo gilinimas ir specialios prieplaukos įrengimas vadinamojoje Kiaulės nugaros saloje. Kanalo gilinimo ir prieplaukos įrengimo darbai yra aiškiai suplanuoti ir, kaip žinot, vieną keistą privatizuotą plūdurą vidury kanalo sugebėjom įveikti.
Šioje Seimo sesijoje Vyriausybė pateiks Seimui svarstyti specialų suskystintų dujų terminalo įstatymą, kuris apibrėžia, kaip terminalas veiks, kai bus pastatytas - ne statybą apibrėžia, kuri jau vyksta, bet kokiu ekonominiu režimu terminalas veiks, kai bus pastatytas. Įstatymas baigiamas derinti su EK ir tikiu, kad šitoje sesijoje jį galėsime svarstyti ir priimti. Tuo būdu visus terminalo reikalus būsime sudėlioję ir įtvirtinę iki Seimo rinkimų ir esu įsitikinęs, kad iš tokios vagos niekas nebeišmuš šito labai svarbaus projekto ir po Seimo rinkimų, kuriuose, be abejo, pasirodysim sėkmingai.
Baigiant apie energetiką keletas žodžių apie patį didžiausią energetikos projektą: Visagino atominę elektrinę. Tai ypatingai svarbus strategine prasme ir ypatingai didelės apimties projektas. Noriu priminti, kad bendra naujos elektrinės kaina pagal dabartinių derybų rezultatus - apie 17 milijardų litų. Lietuvos dalis – maždaug 5 milijardai litų. Lietuva ir regionas tokios apimties projekto nėra vykdęs per pastaruosius du dešimtmečius. Nelabai matau panašios apimties projektų regione per artimiausius 20-30 metų.
Pastarųjų savaičių ar net dienų žinios iš derybų eigos yra labai neblogos. Aišku, derybos yra konfidencialios, daugiau ne labai ką galiu pasakyti, bet į artimiausių savaičių perspektyvą žiūriu su tvirtu optimizmu. Laiku užbaigsime derybas dėl koncesijos sutarties ir ją pateiksime Seimui tvirtinti.
Čia noriu stabtelti ir keletą žodžių pasakyt, kad partija irgi žinotų, kaip atrodo atominės elektrinės statybos dalykai, kad susigaudytumėme - nes diskusijų viešoje erdvėje bus labai nemažai.
Noriu, kad labai gerai suprastumėm: koncesijos sutartį (toks labai sudėtingas žodis) pasirašys Lietuvos Vyriausybė ir „Hitachi“, kaip strateginis investuotojas. Tai yra leidimo statyti atominę elektrinę Lietuvos teritorijoje suteikimas strateginiam investuotojui. Nei latvių, nei estų parašų koncesijos sutartyje nėra, nebus ir neturi būti. Koncesiją suteikia Lietuvos valstybė strateginiam investuotojui, todėl nesigąsdinkime, kai staiga sakys: na va, ant koncesijos sutarties nėra latvių ir estų parašų. Tokia yra juridinė tvarka, juridinė technologija.
Sutartis turi būti patvirtinta Seime iki birželio pabaigos. Tai, kad derybos su „Hitachi“ bendrove dėl koncesijos sutarties praktiškai baigiamos per nepilnus metus - labai didelis pasiekimas. Pagal tarptautinę praktiką mūsų derybų tempai yra visiškai neįsivaizduojami. Normaliai kitoms šalims derantis tokios derybos užtrunka ir iki trejų metų.
Taip pat turiu pastebėti, kad derybose intensyviai dalyvauja ir regiono partneriai. Lygiagrečiai su koncesijos sutartimi deramasi dėl vadinamos akcininkų sutarties, kurią pasirašys Lietuva, Latvija, Estija ir „Hitachi“ kompanija. Durys neužvertos ir kaimyninei Lenkijai.
Jei derybos dėl koncesijos sutarties ir akcininkų sutarties vyks sėkmingai, toliau planuojamos derybos dėl visų techninių detalių po koncesijos sutarties. Šios derybos dar tęsis tur būt gerus pusantrų metų. Realūs statybos darbai prasidėtų apie 2015-uosius metus. Darbai turėtų baigtis tarp 2020 -2021 metų. Japonų bendrovės „Hitachi“ privalumas tas, kad iki šiol visas, kiek yra statę, elektrines pastato tiksliai pagal kalendorių, pagal grafiką. Tad galime planuoti 2020 m. pabaigoje turėti Visagino atominę elektrinę.
Dar norėčiau pasakyti keletą skaičių, kad nebūtumėm klaidinami artimiausiu laikotarpiu dėl kai kurių ekonominių rodiklių. Mano įsitikinimu, projektas yra ne tiktai ypatingos strateginės svarbos, bet ir ypatingai ekonomiškai naudingas.
Pagal mūsų ir regiono ekspertų prognozes, tuo metu kai elektrinė bus pastatyta, elektros kaina rinkoje gali būti vidutiniškai apie 18-25 centus. Noriu priminti, kad dabar vėjo jėgainių elektros gamybos savikaina Lietuvoje yra 30 centų, Elektrėnuose elektros gamybos savikaina (ir su nauju bloku) – tarp 32-35 centų.
Šiuos skaičius reikia atsiminti, nes Visagino atominėje elektrinėje siekiama gamybos savikaina - tarp 7-10 centų. Gamybos savikaina yra tai, kiek kainuoja gaminti pačią elektrą, įskaitant kuro, generacijos, elektrinės uždarymo, atidirbusio kuro laidojimo, amortizacijos kaštus - įskaitant visa tai, VAE elektros savikaina - 7-10 centų.
Prie gamybos savikainos pirmuosius aštuonerius metus (nuo 2020 iki 2028 metų) reikia pridėti 7 -10 centų kreditų aptarnavimo kainą. Gamybos savikaina ir paskolų aptarnavimas sąlygoja už kiek VAE galės pardavinėti elektrą rinkoje. Taigi, pirmus aštuonerius metus iki 2028 metų elektros rinkos kaina bus apie 18 centų. Nuo 2028 iki 2038 metų paskolų aptarnavimo kaina sumažės iki 5 centų ir VAE elektrą bus galima pardavinėti už 12-15 centų, kai rinkos kaina prognozuojama nuo 18 iki 75 centų. Jeigu elektrinė veiks visus 60 metų, nuo 2038 iki 2080 metų VAE galės pardavinėti elektrą po 7-10 cnt.
Štai ir visa atominės elektrinės ekonomikos aritmetika - mes siekiame, kad jinai būtų įgyvendinta ir tame matome didelę ekonominę ir strateginę naudą. Taigi šiuos skaičius raginu gerai matyti ir suvokti, kodėl tie darbai, kuriuos dabar darome, yra tokie svarbūs.
Visada žinojau, kad tokių svarbių energetinių projektų lengvai įgyvendinti mums niekas neleis. Tą dabar ir matom, bet lengvas kelias – ne mūsų kelias, tad keletas žodžių pabaigai apie politines aktualijas.
Pradėsiu nuo metaforos. Kai pagalvoji, kaip vienu žodžiu reikėtų vadinti tai, ką darėme per tuos paskutinius pustrečių metų, pavartočiau vieną žodį: valėmės ir valomės.
Išvalėme Lietuvos ekonomiką ir finansus nuo krizės ir nuo išlaidavimo, valome Lietuvos energetiką nuo priklausomybės ir nuo įvairių interesų grupių. Išvalėme bankų sektorių nuo „Snoro“ akcininkų, savininkų sukurtos finansinės bombos. Sėkmingai valėmės nuo šešėlio, kontrabandos, nelegalios prekybos turguose, valėmės nuo Gariūnų. Valome ir partijų finansavimą – tokių valymo darbų galima vardint ir vardint.
Tačiau būtent šioje – finansų valymo - srityje sulaukėme to, ko galbūt nesitikėjome. Vienas kovoje su šešėliu ir nelegaliais finansais sėkmingai veikusių instrumentų buvo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, tačiau jos veikla yra praktiškai paralyžuota, vadovai skubotai, nemotyvuotai, klaidingai pašalinti iš pareigų.
Nenoriu vėl ir vėl tų dalykų iš naujo kalbėt, bet kai FNTT vadovui, generolui atima leidimą dirbti su slapta informacija dėl to, kad jis atsisakė vykdyti ministro įsakymą atleisti savo pavaduotoją iš pareigų - šito niekaip nesuprantu: ką nepaklusimas atleisti pavaduotoją turi bendro su darbu su slapta informacija. Manęs tokie dalykai niekaip neįtikina.
Kaip žinote, šie dalykai bus toliau nagrinėjami ir teismuose, ir Seimo antikorupcijos komisija juos nagrinėja. Tikrai nenoriu kalbėti apie visas šias peripetijas, bet mano įsitikinimu tai, ką turime suvokti, ką turime ištaisyti nėra tik personalijų klausimas. Tai ir konstitucinės valdžios veikimo klausimas.
Man tenka apgailestauti, kad Prezidentė iškart neatleido ministro Raimundo Palaičio. Teko labai aiškiai įvardinti, kad tokia situacija nebus toleruotina. Galų gale galiu pasidžiaugti, kad mums pavyko pasiekti vieną svarbiausią dalyką – pavyko apginti konstitucinį Vyriausybės integralumą ir tai, patikėkit, labai svarbu.
Ministro R. Palaičio palikimas yra tikrai prastas ir švelniausias žodis, kurį galiu pavartoti - kontraversiškas. Naujajam ministrui ir visai Vyriausybei teks dėti daug pastangų, kad galėtumėm atstatyti institucijų pajėgumą, kad FNTT veikla grįžtų į buvusį aukštą lygį tiek kovos su šešėliu rezultatų prasme, tiek žmonių pasitikėjimo prasme.
Dar sykį galiu pakartoti – ši krizė išryškino ne tik gilias personalines problemas, tai yra kiek gali visai valstybei bėdos padaryti vieno ministro klaida. Krizė taip pat išryškino, kiek ir kokio mąsto sisteminių problemų tebėra visos Lietuvos teisėsaugos sistemos veikloje ir koordinavime. Ir čia matau labai svarbų mūsų uždavinį - valymą matyti žymiai plačiau: padėti valstybei sisteminiu požiūriu apsivalyti nuo to, kaip iki šiol pas mus veikia pati teisėsaugos sistema, kurioje konstitucinė sandara, įgaliojimų, atskaitomybių, parlamentinės kontrolės dalykai nėra sutvarkyti, taip kaip sutvarkyta vakarietiškose Europos valstybėse.
Iš tokių sisteminių bėdų vis iš naujo ir iš naujo kyla vis tokios pačios labai panašios problemos. Nematau didelio skirtumo tarp to, ką pergyveno Lietuva 2006-2007 metais dėl amžiną atilsį Vytauto Pociūno bylos, ir to, su kuo susiduriam dabar. Tad turime matyti ne tik personalijų klausimus, bet žymiai daugiau, žymiai plačiau. Todėl, mano įsitikinimu, mes turime kviesti visas institucijas ir politines jėgas, kurios tai supranta, konstruktyviam dialogui - kad sisteminės problemos būtų sprendžiamos.
Ir pabaigai, turiu pastebėti, kad pastarojo laikotarpio Liberalų ir centro sąjungos veiksmai ir pareiškimai nubrėžia pakankamai gilias vertybines takoskyras su Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionimis demokratais daugeliu požiūrių, tame tarpe ir kaip matom esmines valstybės problemas. Be abejo, tai atsispindės tolesniame koalicijos ir Vyriausybės darbe.
Jau sakiau, kad naujajam vidaus reikalų ministrui teks sunkus uždavinys ir šia prasme už kėdes ar postus svarbiau sugrąžinti autoritetą teisėsaugai: kad šešėlis nepasijustų gebančiu griauti su juo kovojančias institucijas, kad teisėsauga ne pažymomis tarpusavyje kovotų, o realiai gintų teisingumą. Turint galvoje visą spektrą problemų, apie kurias kalbėjau – ekonomikos, energetikos, teisėsaugos - matau mūsų uždavinį užtikrinti stabilų ir efektyvų svarbiausių institucijų darbą ir pasiekti, kad svarbiausi tikslai būtų įgyvendinti.