Partijoms finansuoti siūlomi keli būdai – tik valstybinis finansavimas (kelia nerimą kažkoks sovietmečio kvapelis), valstybinis ir piliečių ar mišrus - valstybinis, įmonių ir piliečių vienu metu (kaip ir yra dabar).
Nė vienas iš šių būdų nėra idealus. Tad politinio proceso finansavimo skaidrinimas yra labai sunkus, bet įveikiamas uždavinys. Svarbiausia, kad šiame kelyje būtų išvengta išplitusio partijų žeminimo. Partijos yra būtinos demokratinei sistemai funkcionuoti. Jose šlifuojant skirtingas nuomones gimsta politinės programos, įgūdžius įgauna politiniai lyderiai. Nors partijoms siekia priklausyti tik nedidelė piliečių dalis (Lietuva šiuo atžvilgiu nėra išimtis pokomunistinėje Europos dalyje), bet nuo jų skaidraus finansavimo priklauso ir politikų priimamų sprendimų kokybė.
Verslo įtaka partijoms pasireiškia per finansinę paramą. Tokia parama yra legali, bet ne kiekvieną itin palankiai nuteikia tai, kad viešųjų pirkimų ar valstybės finansuojamų investicinių projektų vykdytojai tampa politinių partijų rėmėjais.
Kai kurioms neparlamentinėms partijoms įtaką daryti gali net neaišku kas, kai šių partijų lyderiai itin neigiamai prabyla apie Lietuvos strateginius energetinius projektus ir nepaprastai tiksliai susitapatina su kaimyninių valstybių vykdomos politikos tikslais. Kyla klausimas, kokie tikslai verčia verslininkus mesti pinigus į marginalinę partiją?
Gal verslo interesai Rusijoje ar Baltarusijoje, už kuriuos reikia susimokėti šioms šalims palankiam „prorusiškam“ politikui? Vien pernai viena negausi, neįtakinga neparlamentinė partija tokiu būdu surinko daugiau kaip 300 tūkst. Lt iš verslo, kita – dar per 60 tūkst. Lt ir t.t. Kiek tai turi bendro su Lietuvos nacionaliniais interesais ir jų atstovavimu – kiekvienas, manau, atsakys į šį klausimą. Žinoma, jei 100 proc. partijos biudžeto sudaro juridinių asmenų aukos ir rinkimuose jos nėra laimėjusios dalies piliečių pasitikėjimo (kartu ir valstybinio finansavimo) – finansavimo sąlygų pakeitimas joms gali būti ir bus nenaudingas.
Partijų finansavimo verslo pinigais draudimo priešininkai kaip argumentą pateikia galimus draudimo apėjimo mechanizmus – neva bus finansuojama per privačius asmenis. Bet jau dabar norintieji skirti savo asmeninių pinigų partijoms turi deklaruoti savo metines pajamas. Yra galimybė aukų dydį sumažinti dukart ir leisti aukoti ne daugiau kaip 10 proc. metinių pajamų.
Vienintelis kontrargumentas – rinkiminė kampanija reikalauja gerokai daugiau lėšų. Partijos vėl skiria daugiau lėšų reklamai per televiziją, išorinei reklamai. Tai, žinoma, nepakankamas argumentas, nes rinkiminė kampanija gali būti organizuojama ir mažesnėmis sąnaudomis. Bet tai efektyvu tik tuomet, jeigu Vyriausioji rinkiminė komisija su teisėsaugos institucijų pagalba gebės efektyviai kontroliuoti, tikrindama ne tik partijų ataskaitas, bet ir paslaugų teikėjų apskaitą, kai manipuliuojama gaunamomis lėšomis gaminant politinę reklamą (ir nesilaikoma vienodų kainų skirtingiems užsakovams)...
Jeigu bus patikrinta, ar nesinaudojama institucijų informacijos viešinimo kampanijas organizavusių viešųjų ryšių kompanijų paslaugomis (nedeklaravus interesų konflikto) ir pan.
Negalima pamiršti ir kito būdo finansuoti partijas - leisti piliečiams savo nuožiūra skirti pusę procento iš sumokamų mokesčių. Jokiu būdu tai nebūtų daroma nevyriausybinio sektoriaus sąskaita, kuriam kiekvienas iš mūsų skiria dar du procentus mokesčių. Toks tiesioginis papildomos procento dalies skyrimas ne tik suteiktų papildomą finansavimo šaltinį partijoms. Tai leistų stiprinti nepartinių ir, svarbiausia, – dirbančių (kurie moka mokesčius) piliečių ryšius su konkrečiomis politinėmis jėgomis bei suteiktų finansavimo šaltinį neparlamentinėms partijoms.
Žinoma, neišrauta įmantrėjanti korupcija (permokos už nekilnojamąjį ar kitokį turtą, grąžintinos ir negrąžintinos nebankinės paskolos, naudojimasis dovanotomis mokėjimo kortelėmis, nemokamas naudojimasis išnuomotu automobiliu, netikrų „komisinių“ mokėjimas...) neleis greitai pakeisti aplinkos, kurioje daug kas yra susigyvenę su tariamai neišvengiamomis visuomenės ydomis. Todėl numatyti pokyčiai gali būti žingsniu ne tik skaidresnio politinių jėgų finansavimo link.