Todėl inicijavau įstatymų pataisas, kuriuos šiuo metu jau pateiktos Vyriausybei, Seimui ir Prezidentūrai.
Geroji Vilniaus miesto savivaldybės praktika - vykdant viešuosius pirkimus įpareigoti konkursų dalyvius – paslaugų ar darbų tiekėjus – savo darbuotojams mokėti ne mažesnį atlyginimą nei LR Statistikos departamento apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis už praėjusį laikotarpį - turėtų tapti nacionaliniu įstatymu. Valstybės įmones turi atsisakyti pirkti paslaugas iš tų tiekėjų, kurie moka minimalų atlyginimą savo darbuotojams.
Dažnai išgirstu argumentus, esą taikant tokį kriterijų ką tik įsikūrusios, naujos, mažos įmonės negalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Atvirkščiai, pabrėžiu, šita tvarka būtų taikoma tik į ateitį.
Smulkioms ar vidutinėms įmonėms, kurioms sunkiau mokėti didesnį atlyginimą savo darbuotojams nei didelėms įmonėms, atsiranda konkurencinis pranašumas. Galėdamos dalyvauti viešuosiuose pirkimuose jos galės pasiūlyti savo kainą, numatydamos atlyginimus pagal Statistikos departamento vidurkį už praeitą laikotarpį pagal ekonominės veiklos klasifikatorių, ir tai joms sudarytų didesnes galimybes konkuruoti. Ir, svarbiausia, tokios įmonės sugebėtų mokėti deramą atlygį savo darbuotojams.
Tos įmonės, kurios dalyvauja viešuosiuose konkursuose ir konkuruoja mokėdamos tik minimalius atlyginimus ar vokeliuose, skatina nelegalią darbo rinką ir kuria didelį šešėlį ekonomikoje. Šešėlinis mastas, ekspertų apskaičiavimu, darbo rinkoje sudaro daugiau kaip 23 proc., o tai reiškia – vidutiniškai per 500 litų atlyginimas nuslepiamas.
Esu įsitikinęs, kad Vilniaus taikoma praktika, tapusi nacionaliniu įstatymu, sudarytų sąlygas viešus konkursus laiminčių įmonių darbuotojams gauti legalų užmokestį už darbą ir mažinti didėjančią pajamų nelygybę. Juk bendra viešųjų pirkimų vertė 2013 metais buvo net 12 milijardų litų!
Vilnius pirmasis 2011 metais pradėjo taikyti praktiką, kai tiekėjai viešųjų pirkimų sutartyse įsipareigoja darbuotojams, vykdantiems pirkimo sutartį, mokėti ne mažesnį kaip 90 procentų darbo užmokestį, kurį nurodo Statistikos departamentas pagal paskutinius oficialius duomenis konkrečioms ekonominės veiklos sritims Vilniuje.
Per tą laiką sudaryta jau daugiau nei 600 tokių sutarčių, kurių vertė virš 235 milijonai litų, o vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2013 metais Vilniuje siekė 2640,4. Nuo 2011 metų jis padidėjo 240,9 lito.
Europos Komisija įvertino iniciatyvą dėl vidutinio darbo užmokesčio mokėjimo kaip geros praktikos pavyzdį. Europos Sąjungos ir kitos pažangios šalys viešuosiuose pirkimuose stengiasi mažinti kainos, kaip tiekėjų pasiūlymų vertinimo kriterijaus, įtaką. O kai kurios šalys, pavyzdžiui, Austrija vykdo analogišką (kaip Vilniaus savivaldybė) vidutinio darbo užmokesčio taikymo metodą.
Įsigaliojus šiai naujai viešųjų pirkimų praktikai visoje Lietuvoje mažėtų nedarbas, emigracija ir žmonių, gyvenančių iš socialinių išmokų, skaičius, būtų išstumiama nelegali darbo rinka, iš pirkimų būtų eliminuojami nesąžiningi tiekėjai, atsirastų daugiau galimybių socialiai atsakingoms įmonėms konkuruoti viešuosiuose pirkimuose, didėtų BVP, išaugusi perkamoji galia skatintų vidaus vartojimą.