Bankų jungimasis – prasta naujiena Lietuvos žmonėms, nes konkurencija bankiniame sektoriuje dar labiau traukiasi. Vis dėlto, svarbiausia žinia ta, kad naujo jungtinio banko būstinės vieta pasirinktas Talinas.

Bankininkai pasirinko ne Lietuvą, kurios rinka žymiai didesnė, bet gerokai mažesnę Estiją, esančią greta Suomijos bei Skandinavijos, kur skandinaviški bankai ir šiaip įsitvirtinę.

O šią savaitę pasirodė žinia, kad iš Lietuvos traukiasi bulvių traškučių gamintoja bendrovė „Estrella Baltics“, produkcijos gamybą perkelianti į kaimyninę Lenkiją. Apie tai, kad traukiasi iš Alytaus, paskelbė ir „Coca-Cola“ gamintojai, o be darbo liks apie 80 žmonių.

Laimei, socialiai atsakinga įmonė teigia parengusi planą, sumokės išeitines išmokas, priedus už stažą ir lojalumą, tačiau vargu ar tai bent kiek sumažins be darbo liekančių žmonių nerimą dėl ateities, nes tokios gamyklos praradimas regionui – didžiulis.

Grįžtant prie bankų temos, nors ir sunku pripažinti, bet sprendimas padiktuotas to, kad verslo aplinką Estijoje skandinavų bankininkai laiko palankesne ir perspektyvesne negu Lietuvoje.

Tą, beje, jie ir patvirtino, spaudos konferencijoje nurodę, jog Estija pasirinkta pasikonsultavus su ekspertais dėl mokestinės, administracinės, teisinės aplinkos.

Tarkime, Estijoje reinvestuojamam pelnui taikomas nulinis pelno mokestis, Lietuvoje pelno mokesčio tarifas siekia 15 proc. Lietuvą palieka didelė dalis lėšų, kurios iki šiol papildė indėlių draudimo fondą, taigi tebemokamas kompensacijas bankrutavusių „Snoro“ bei „Ūkio“ bankų indėlininkams nuo šiol turės iš naujo persidalinti visi šalies mokesčių mokėtojai.

Beje, kai bankininkystės ekspertai prieš ketverius metus įspėjo, jog bankų reguliavimas Lietuvoje per didelis ir nepatrauklus, kaip vieną iš pavyzdžių jie nurodė didelį indėlių draudimo mokestį.

Prarasime ir didelę dalį gyventojų pajamų mokesčių, nes filiale daug mažiau darbuotojų bei mažesni atlyginimai nei pagrindinėje įmonėje.
Kad ir kaip skaudu būtų, solidų bankinio sektoriaus žaidėją Lietuva prarado. Faktas labai išraiškingas, iliustruojantis prastėjančią verslo aplinką Lietuvoje, iš kurios, pasirodo, ima bėgti verslas. Manau, kad yra ir daugiau priežasčių, verčiančių palikti šalį ne tik privačius bankus.

Verslas Lietuvą palieka ir dėl valdžios požiūrio. Dėl įvairių Lietuvos problemų, o gal artėjančių rinkimų įtakos verslas imamas versti atpirkimo ožiu ir jo atžvilgiu ypač paskutiniu metu taikomi labai abejotini teisėsaugos sprendimai.

Politikų įtaka pastarajai abejoti neverta. Jau vien faktas, kad esi įtariai tikrinamas, tampomas po apklausas, užuot nuosekliai dirbęs, trikdo ir išmuša iš ritmo.

Na, ir kas, kad po visų „vajų“ esi informuojamas, jog pačiam pretenzijų tarnybos neturi (apie atsiprašymą dažnu atveju tegalima pasvajoti), tempas ir šiaip sudėtingoje konkurencinėje aplinkoje būna sutrikdytas, todėl dažnas verslininkas ima dairytis į svečias šalis.

Taip Lietuva virsta tik filialų šalimi, nors esu ne kartą perspėjęs, kaip tai pavojinga valstybei. Skandinavų bankų pasitraukimo faktas nurodo tendenciją, kurią iki šiol valdžia ignoravo.

Iš mūsų šalies traukiasi ir lietuviškas verslas – jei šio amžiaus pradžioje didžiausių šalies įmonių 1000-uko ar 500-uko viršutinėse pozicijose netrūkdavo lietuvių akcininkų pavardžių, dabar jų ten vis mažiau. Be globalaus nacionalinio verslo niekada nebūsime stipri ir savo talentus išlaikanti valstybė.

Valdžia bei teisėsauga nebepasitikintys Lietuvos verslininkai perkelia savo kapitalą į Olandiją bei Estiją, tampa mokesčių prasme Jungtinės Karalystės rezidentais. Iš užsienio valdo savo įmones Lietuvoje, kur įsteigtos apmokamomis darbo vietomis, o kartu ir mokesčiai mokami taip pat ten. Keista, kai girdi pagrindinį motyvą, ne mokestinę naudą, o tai, kad Olandija ar Estija pagal tarptautinius susitarimus ir investicijų apsaugos sutartį su Lietuvos Respublika, gintų verslininką (!) nuo Lietuvos valdžios savivalės.

Kada mūsų šalis turės gerai apmokamas darbo vietas? Kuomet išsilavinimą geruose užsienio universitetuose gavę lietuviai grįš į Tėvynę, su ja susies savo ateitį, įsidarbins ar imsis kurti verslą.

Deja, jiems grįžti nėra kur – kokybiškos darbo vietos dėl čia paminėtų priežasčių Lietuvoje nyksta, nes tampame tik filialų šalimi.
Iki šiol prisimenu diskusiją su Islandijos verslininkais Reikjavike 2006 metais, kurioje dalyvavo šalies Prezidentas, taip parodydamas pagarbą nacionaliniam verslui, kurie su pasididžiavimu sakė, kad jų įmonės registruotos Islandijoje ir pagrindinės būstinės taip pat gimtinėje, nors veikla išsibarščiusi po visą pasaulį.

Dabar populiaru kalbėti apie technologinių paslaugų centrų, startuolių atėjimą į Lietuvą. Atlyginimų, darbo kultūros požiūriu, be abejo, tai labai svarbu. Iš jų turi mokytis ir mokosi Lietuvos verslininkai. Bet „mandagiai“ nutylima, kad tai yra ypač mobilios verslo struktūros – gana lengvai atėjusios, jos taip pat be problemų gali iš čia pasitraukti. Taigi ir ši sėkmė labai trapi ir norint ją išsaugoti reikia ypatingų valdžios pastangų bei toliaregiškos politikos.

Kai nėra pagarbos nacionaliniam verslui ir jis vejamas lauk, ne tik naivu, bet tiesiog kvaila tikėtis, kad čia veršis užsienio investuotojai. Geriausiu atveju įsteigs Lietuvoje filialą. Lietuvos politikai šiandien įprato „žaisti" ne pagal taisykles, o su taisyklėmis.

Labai pavojinga, kai valdžios klaidingi arba korupciniai sprendimai pridengiami nukreipiant dėmesį į kuriančius ir rizikuojančius.

Verslas jaučia, kad darosi nesaugu – DNB ir „Nordea“ sprendimas yra įspėjamasis signalas, jog tai gali būti ne pabaiga. Jeigu šalies valdžia neatsitokės, tai jau apžvelgiamoje ateityje turės pasekmių visų mūsų gerovei, kuri lyginant su Europos Sąjungos rodikliais ir šiaip ne stebuklinga, kad ir ką šnekėtų įvairių lygių valdžios atstovai.

Virstame užkampiu, todėl privalome reikliai paklausti Lietuvos prezidentės, premjero, Seimo pirmininkės, ūkio ir užsienio reikalų ministrų, kodėl savo veiksmais vydami verslą iš Lietuvos jie prisideda prie valstybės savarankiškumo naikinimo.