Pagaliau tamsios Vilniaus ir vilniečių dienos liks praeityje. Vilnius laimėjo. Nors tai - ne tik Vilniaus pergalė, tai, pirmiausia, Lietuvos savivaldos pergalė prieš Vyriausybę.
2012 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl ilgalaikio ir sistemingo skirtingų Vyriausybių Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo pažeidinėjimo trūko kantrybė ir ji kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Vilniaus miesto gyventojų diskriminavimo kitų savivaldybių gyventojų atžvilgiu.
Vyriausybė neužtikrino Savivaldybės ir jos biudžeto savarankiškumo, o įpareigodama savivaldybes vykdyti valstybės deleguotas funkcijas, neužtikrindavo, nors privalėjo, proporcingo ir visaverčio šių funkcijų finansavimo.
Kartu Vilniaus miesto savivaldybės Taryba prašė Teismo įpareigoti Vyriausybę peržiūrėti Vilniaus miesto gyventojams skiriamo gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dydį, kuris būtinas savivaldybės funkcijoms vykdyti ir dėl kurio nepakankamumo nuo 2007 iki 2015 metų Vilniaus skola padidėjo beveik 300 milijonų eurų.
Nuo 2002 iki 2012 metų Vilniui buvo paliekama tik 40 proc. GPM, todėl Vyriausybė turėtų Vilniaus miestui atlyginti nuostolius, kurių dydis pagal Vilniaus Apygardos administraciniam teismui pateiktą skundą 938 mln. litų (271 mln. eurų) skundą.
Vilniaus miesto savivaldybė tai ne kartą įrodinėjo daugelio pasitarimų ir susitikimų su skirtingų Vyriausybių atstovais metu, tačiau stebino politinis nusistatymas, neprofesionalumas, nenoras gilintis ar tiesiog atsakingų pareigūnų tingumas. Konstitucinis Teismas patvirtino - Vyriausybės ir Seimo veiksmai neatitinka atsakingo valdymo principų.
Dėl šio Vyriausybių neveikimo Vilniaus miestas ir pati Valstybė patyrė didžiulius nuostolius: vien permokėtų palūkanų skaičius viršija 30 mln. eurų, o kur dar prarastos investicijos, nesukurtos darbo vietos ar dėl stringančių atsiskaitymų už paslaugas privačių įmonių nuostoliai.
Pagaliau Vilniaus autoriteto žeminimas, kai daugelį metų tie patys atsakingi pareigūnai Vilnių vadino bankrutavusiu arba nesugebančiu tvarkytis su savo finansais.
Priminsiu, dar 2012 metų rudenį priimto Vilniaus Apygardos administracinio teismo nutartį: „Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėkūros subjektams (Vyriausybei ir Seimui) yra kilusi pareiga (kuri nevykdoma) neatidėliotinai spręsti Vilniaus miesto savivaldybės finansinės padėties stabilizavimo problemas, kartu atsisakant konstituciškai nepagrįsto Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių pajamų patekimo ribojimo į Savivaldybės biudžetą.“
Gal po šio Konstitucinio Teismo sprendimo buvusiam premjerui Andriui Kubiliui, finansų ministrams Algirdui Šemetai, Ingridai Šimonytei ir Rimantui Šadžiui užteks drąsos ir savigarbos atsiprašyti vilniečių?
Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat ne kartą viešai, ir ypač rinkimų laikotarpiais, vertino Vilniaus miesto finansinę situaciją, nors būtent prezidentės parašas yra paskutinis, kuris tvirtina Vyriausybės pateiktą ir Seimo patvirtintą kiekvienų metų valstybės ir savivaldybių biudžetus.
Ko vertas prezidento parašas, jei net šešerius metus buvo klystama. Tikiuosi, kad prezidentė, pasirašydama kitų, 2016 metų biudžetą, ištaisys klaidas ir reikalaus iš Vyriausybės bei Seimo kuo greičiau įgyvendinti Konstitucinio Teismo sprendimą.
Šio Konstitucinio Teismo sprendimas svarbus ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvos savivaldai. Pagaliau, gal Lietuvoje turėsime tikrą savivaldą, o ne tik „vykdomųjų komitetų“ Europinę versiją. Tikiuosi, kad baigsis laikotarpis, kai savivaldybių biudžetai buvo formuojami politiniais principais.
Noriu padėkoti savivaldybės teisininkams, tuometiniams Seimo nariams ir ypač tuometiniam Seimo nariui Vyteniui Andriukaičiui už tai, kad išgirdo Vilniaus miesto savivaldybės argumentus ir mus palaikė.