Tenka sutikti su Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovo Danuko Arlausko nuomone, kad darbo kodekso priėmimas tapo ginčo objekto tarp įvairių institucijų ir politinių ambicijų įkaitu.
Vis tik Prezidentė, jei būtų norėjusi realiai subalansuoti darbo kodekso nuostatas tarp darbdavio ir darbuotojo, turėjo pasirinkti ne kategoriškus ir gana populistinius pareiškimus, o bendradarbiavimo su premjeru ir Seimo frakcijomis, kelią. Geranoriškos diskusijos būtų davusios geresnį rezultatą. Deja, Prezidentės konfrontuojanti pozicija didina įtampą ne tik užsienio politikoje, bet ir šalies viduje.
Seimo nariai tikrai paskubėjo atmesdami Prezidentės veto. Ne su visais jos pasiūlymais buvo galima sutikti, bet tai buvo galimybė Darbo kodeksą dar tobulinti. Sutinku, kad reikėjo naikinti daugelį perteklinių seno DK nuostatų, kurios realiame gyvenime neveikia, reikėjo didesnės įvairovės darbo sutarčių, laisvės tartis dėl individualių darbo grafikų ir peržiūrėti įspėjimo dėl atleidimo terminus bei kompensacijų dydžius. Tačiau neperlenkti lazdos.
DK pataisos ženkliai sumažino įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminus, išeitines išmokas darbo sutartis nutraukiant darbdavio iniciatyva ir nesant darbuotojo kaltės, jos laisvai leis sudaryti terminuotas darbo sutartis dviejų ir atskirais atvejais penkerių metų laikotarpiui, numato daugiau viršvalandžių, bet kurie kartu bus mažiau apmokami, trumpesnes atostogas.
Taigi kyla strateginis klausimas, į kokį ekonomikos augimą orientuojasi Lietuva ir dalis suinteresuotų Lietuvos darbdavių. Atsakymas - į pigios gamybos ir pigių paslaugų plėtrą, kuriai būdinga didelė darbuotojų kaita, nepastovumas ir maži atlyginimai. Tenka pabrėžti, kad daugelyje šalių tokias darbo vietas užpildo imigrantai. Modernios Lietuvos ateitis tikrai neturi būti tokia!
Apklausiau penkių didelių užsienio ir Lietuvos įmonių vadovus, kuriose dirba nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių darbuotojų, ir kurios samdo kvalifikuotus specialistus. Joms dabartiniai DK pataisymai nėra aktualūs, nes šiandien įmonės ir taip suteikia daugiau garantijų savo darbuotojams nei numatė senasis DK. Tai kam ir kokiam verslui reikia šio DK?
Noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuva, ypač Vilnius pastaraisiais metais tapo vienu svarbiausiu regiono paslaugų centru, kuriame užsienio kompanijos įkūrė daug (back office) IT, klientų aptarnavimo, bankinių paslaugų padalinių. Tokių darbo vietų priskaičiuojama daugiau nei 20 000. Puiku. Tačiau puikiai žinoma ekonomistams ir politikams, kad tokios darbo vietos nėra tvarios. Jas nesunku perkelti į kitą šalį, ypač kai toli esantys akcininkai reikalauja greitų dividendų, kuriuos prie globalios konkurencijos gali garantuoti tik įmonės kaštų sumažinimas, dažniausiai darbo užmokesčio. Naujojo DK pataisos tam sukuria puikias galimybes. Labai norėčiau čia klysti, nes tokių darbo vietų Lietuvai reikia daug daugiau. Naujasis DK stipriai palengvina kelią tokias darbo vietas iškelti kitur.
Nesusipratimas, kai socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius ir premjeras pareiškia, kad “socializmo laikai Lietuvoje baigėsi”. Kokio socializmo - sovietinio ar skandinaviško?
Nesusipratimas, kai visos partijos prieš rinkimus kalba apie būtinybę didinti gyventojų pajamas, nes būtent jų mažumas šiandien yra pagrindinė masinės emigracijos bei socialinių bėdų priežastis, pritaria DK pataisoms, kurios tokias prielaidas tik padidins.
Naujasis DK sumažina saugumo jausmą, o nesaugus žmogus negali būti laimingas.
Priminsiu, vakarietiškos ir atsakingos politikos tikslas – teisingai subalansuoti skirtingus interesus. Deja, dabartinis DK pažeidžia pusiausvyrą tarp darbdavio ir darbuotojo, ir tai sakau kaip liberalas.
Nes mane to išmokė Adam Smith. Cituoju "... dosnus atlyginimas už darbą ... skatina paprastų žmonių darbštumą. Darbo užmokestis yra paskatinimas už darbštumą, kuris, kaip bet kuri žmogiškoji savybė, sustiprėja proporcingai gaunamoms paskatoms…Todėl kur darbo užmokestis didelis, ten darbininkai visada bus daug aktyvesni, darbštesni ir nuovokesni nei ten, kur jis mažas..." (Tautų turtas", išleistas 1776 m. (citata iš I kn., 8 sk.)
Naujasis Seimas galės grįžti ir tobulinti darbo kodeksą, kad Lietuva netaptų pigios importuotos darbo jėgos šalimi.