Taip tiesmukai, nesubtiliai išsakytos kritikos metiniame pranešime dar nėra buvę.
Štai pranešimo pradžia buvo lyg ir įkvepianti, konsoliduojanti.
„Šiandien, žvelgdami į Lietuvą tarsi iš paukščio skrydžio, matome neabejotinai gerą vaizdą“, – viltingai pradėjo Prezidentė. „Žingsnis po žingsnio, pasitikėdami vieni kitais ir tikėdami savo šalies ateitimi, mes jau įveikėme labai sudėtingas – valstybės stabilizavimo, saugumo, energetinės nepriklausomybės ir finansinės atsakomybės – atkarpas. Pagal ekonominės laisvės indeksą Lietuva yra pakilusi į 13-tą vietą tarp 180 pasaulio valstybių. Įgijome milžinišką potencialą augti ir atėjome prie ekonomiškai stiprių ir stabilių valstybių klubo – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) – slenksčio. Energetinė nepriklausomybė jau pradeda atsispindėti mažėjančiose elektros ir dujų kainose. Žengiame į geresnio gyvenimo lūkesčių laikotarpį. Atrodytų, jis kaip niekada palankus Lietuvai“.
Deja, viltis ištirpo greičiau nei Rūta Meilutytė per rekordinį laiką įveikė olimpinį baseiną.
Retoriniu klausimu „kodėl ekonominio augimo rezultatų nesimato žmonių gyvenimuose?“ prasidėjo kritikos lavina, kuri, tai paūmėdama, tai nuslūgdama, ritosi iki pat pranešimo pabaigos.
Prezidentės peršama išvada akivaizdi: NEPAISANT Seimo ir Vyriausybės, visų partijų, visos politinės sistemos pastangų, džiugu, kad „mes jau įveikėme labai sudėtingas – valstybės stabilizavimo, saugumo, energetinės nepriklausomybės ir finansinės atsakomybės – atkarpas, įgijome milžinišką potencialą, tapome energetiškai nepriklausomi“. Tačiau, pasak tos pačios Prezidentės, apmaudu, kad „valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje“.
Pasirodo, Prezidentės tvirtinimu, džiuginantis faktas, kad mažėjančios elektros ir dujų kainos yra, tačiau, anot ta pati Prezidentė nuogąstauja, kad žmonių gyvenimuose jų nėra. Kaip suprasti šį prieštaravimą?
Prezidentė džiaugiasi, kad „įgijome milžinišką potencialą augti ir atėjome prie ekonomiškai stiprių ir stabilių valstybių klubo“, tačiau, anot tos pačios Prezidentės, liūdina, kad Vyriausybės žadėtas konsolidacijos planas patyrė visišką fiasko, žmonių sveikatos rodikliai – vieni blogiausių ES, rizikuojame tapti neraštinga valstybe su aukštuoju išsilavinimu, o mūsų politinę sistemą slegia įtarimų kupra.
Ponia Prezidente, kuo įsakysite tikėti? Ar ta Jumis, kuri, kalbėdama apie sėkmės Lietuvą, stengiasi įkvėpti, palaikyti, sutaikyti ir paremti, ar ta Jumis, kuri smogia iš peties, vadovaudamasi principu: „Kai mišką kerti, skiedros lekia“?
Jūsų Ekscelencija, o juk tos skiedros – tai žmonės – juos ir skaldote į šipulius.
Argi politinę sistemą renkasi ne tie patys žmonės, demokratiškai išrinkti ar tų rinktų paskirti. Juk neteigsite, kad tarp jų nėra darbščių ir sąžiningų, kurių dėka, kaip sakėte, „žengiame į geresnio gyvenimo lūkesčių laikotarpį“. Juk netvirtinsite, kad pati nesate politinės sistemos dalis, jos viršūnė, kad veikdama antrą kadenciją Jūs pati nesate atsakinga už tai, ką beatodairiškai kritikuojate?
Manote, kad į šipulius skaldomieji nesupras, kad rinkimų išvakarėse pasirinktinai kritikuodama, menkindama ir žemindama, darote gerą darbą? Ar nemanote, kad taip darote apskaičiuotą poveikį rinkimų rezultatams, proteguojate tam tikrą politinę jėgą? O kas, jei toji politinė jėga ateitų į valdžią ir imtų akivaizdžiai rūpintis kadenciją baigusios Prezidentės politine ateitimi? Gal tai kažkas pavadins „prekyba poveikiu“? Ar toks reiškinys atsispindės pirmajame kito Prezidento metiniame pranešime?