Tačiau praktiškai jos realizavimas Lietuvoje šiuo metu tik dar labiau padidintų socialinę nelygybę. Valstybės biudžetas prarastų net 15 proc. pajamų – būtent tiek surenkama iš GPM, o užpildyti atsiradusias spragas nebūtų kuo.
Todėl čia reikia pragmatinių sprendimų, o ne utopinių pasiūlymų.
Pirmiausia, turėkime galvoje, kad Lietuvos BVP (bendrojo vidaus produkto) perskirstymas per valstybės biudžetą – mažiausias Europos Sąjungoje (ES) ir siekia tik 27,2 proc. (ES vidurkis – 39,4 proc.). Ir dėl to mūsų šalyje vyrauja labai daug socialinių problemų. Lietuvoje žemiau skurdo ribos gyvena apie penktadalis žmonių, šiek tiek blogiau – tik Bulgarijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Kroatijoje ir Rumunijoje (ES vidurkis – 16-17 proc.). Vidutinė mėnesio alga atskaičius mokesčius 2014 metais Lietuvoje buvo 524 eurai, mažesnė tik Vengrijoje – 503 eurai, Rumunijoje – 398 eurai, Bulgarijoje – 333 eurai.
Dėl viso to socialinė nelygybė Lietuvoje nemažėja. GINI indeksas, rodantis, kokią dalį visų pajamų gauna 10 proc. turtingiausių šalies gyventojų, Lietuvoje 2013 m. tebesiekė 34,6 (ES vidurkis – 30,5). S80/S20 indeksas, rodantis skirtumą tarp 20 proc. turtingiausių ir 20 proc. vargingiausių visuomenės gyventojų pagal pajamų lygį – 6,1 (ES – 5). GINI ir S80/S20 indeksai rodo prastesnę ar panašią situaciją tik atitinkamai Bulgarijoje (35,4 ir 6,6), Graikijoje (34,4 ir 6,6), Ispanijoje (33,7 ir 6,3), Latvijoje (35,2 ir 6,3), Portugalijoje (34,2 ir 6) ir Rumunijoje (34 ir 6,6).
Ką tai reiškia? Kadangi GPM sudaro net 15 proc. Lietuvos valstybės biudžeto (o tai yra labai dideli pinigai net su tokiu mažu perskirstymu kaip Lietuvos), dėl susitraukusio biudžeto, neturint garantuotų šaltinių, kaip padengti tuos praradimus dėl GPM panaikinimo, perskirstymas dar labiau sumažėtų, o socialinės problemos dar labiau paaštrėtų.
Nors siūlantys naikinti GPM tvirtina, kad iš to išlos gyventojai, nes turės daugiau pajamų, tačiau iš tiesų GPM panaikinimas bendrai visos visuomenės gerovei to laukiamo teigiamo poveikio neturės. Kodėl? Dar kartą pabrėžiu – jis padidins socialinę nelygybę ir atskirtį. Panaikinus GPM, didesnes pajamas gaunantys iš to sutaupytų kokius 500 eurų, o uždirbantys vidutinį šalies ar mažesnį atlyginimą – tik kokius 50 eurų. O net 80 proc. Lietuvos gyventojų gauna iki 1,5 tūkst. eurų pajamų per mėnesį...
Panaši situacija yra ir su pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), kuris Lietuvoje siekia 21 proc. t.y., vienas iš didžiausių Europoje. Juo juk yra apmokestinamos kasdienės prekės, kurias kiekvieną dieną perkame ir vartojame. Pakėlus PVM, gaunantys mažas pajamas už tuos pačius maisto produktus santykinai mokėtų daugiau nei gaunantys didesnes pajamas. Nors kaimyninėje Lenkijoje PVM siekia 23 proc., tačiau ten – didelės lengvatos mėsai, daržovėms ir kt. būtiniems maisto produktams, ir tai radikaliai keičia situaciją. O Lietuvoje, naikindami GPM ir keldami PVM, socialinės lygybės nesumažintumėme, o tik didintumėme.
Pasiūlymas – tuo pačiu metu panaikinti GPM ir įvesti visuotinį nekilnojamo turto (NT) mokestį, taip neva ir kompensuojant tuos 15 proc. valstybės biudžeto praradimus, – yra nerealistiškas. Aš esu už visuotinį NT mokestį, tačiau realybė yra tokia, kad visada yra praktiškai neįmanoma įvertinti visiškai naujo mokesčio surinkimo efektyvumo tol, kol jis neįvestas. Juk jau išbandėme su NT mokesčiu prabangiam turtui (kai nuo 2013 m. fizinių asmenų NT vertei viršijus 1 mln. litų, viršijanti dalis buvo apmokestinama 1 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifu; nuo 2015 m. sausio 1 d. – viršijus 220 000 eurų, viršijanti dalis apmokestinama 0,5 proc.) – 2013 metais NT mokesčio buvo surinkta nebe 17 mln. litų, o vos 5 mln.
Todėl pirmiau reikėtų įvesti visuotinį NT mokestį, įvertinti jo surinkimo efektyvumą ir tada, jei mokesčio surinkimas pateisina lūkesčius, – galima keisti ir kitų mokesčių tvarką, o ne – naikinti GPM ir po to stebėti, kaip surenkamas visuotinis NT mokestis. Negalime kalbėti taip teoriškai: štai panaikinsime vieną mokestį, įvesime kitą naują mokestį, surinksime iš jo pinigų valstybės biudžetui, dar paimsime iš kitos srities, kažkiek ištrauksime iš šešėlio ir turėsime lėšų subalansuoti biudžetą. Taigi, privalome užsitikrinti tvirtus šaltinius valstybės biudžeto spragoms užpildyti.
Europos Komisija, Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas ne kartą kritikavo Lietuvą dėl iškreiptos mokesčių sistemos: progresinių mokesčių nebuvimo, pernelyg didelio darbo jėgos apmokestinimo bei pernelyg mažo – kapitalo, pelno ir kitų pajamų iš verslo. Tai turi pasikeisti.
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje jau keičiasi požiūris į mokesčius ir jų mokėjimą valstybei. Lietuvos laisvosios rinkos instituto kasmet organizuojama diena be mokesčių diena šiemet buvo ypač plačiai kritikuojama dėl požiūrio į valstybę (valdžią) kaip nereikalingą institutą. Toks požiūris valstybei iš vidaus kenkia dar labiau nei geopolitiniai iššūkiai. Tačiau bet kokie mokestiniai pakeitimai turi būti labai gerai pasverti, o ne vykdomos naktinės mokesčių reformos.
Lietuva pirmiausiai privalo išsiveržti iš paskutinių pozicijų ES pagal įvairius socialinius rodiklius. Tai – valstybės garbės reikalas. Nemažėjanti socialinė nelygybė – ir vienas iš svarbiausių gausios emigracijos veiksnių. O Lietuva turi tapti patraukli vieta gyventi savo piliečiams.
Lietuvos politikai, verslininkai ir bankų ekspertai, dirbantys taip pat ir Skandinavijos bankams, pagaliau privalo nustoti proteguoti vien turtingųjų interesus, o įsisąmoninti, kad socialinių skirtumų gilinimas kenkia visai visuomenei. Ekonomistai jau seniai yra įrodę – kuo visuomenėje daugiau socialinės lygybės, tuo ji labiau klestinti ir turtinga.