A. Sysas. Gerbiamas Valentinai, nelaikykite rinkėjų kvailiais

 (52)
Europos Parlamento (EP) narys, naujasis, nors labiau formalus Darbo partijos (DP) pirmininkas Valentinas Mazuronis tapo didžiu kritiku.
Algirdas Sysas
© DELFI (K.Pansevič nuotr.)

Jis kritikuoja tuos politikus ir verslininkus, kurie prieš kiekvieną minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) didinimą kelia gąsdinimo bangas.

Išties, nereikia mūsų gąsdinti, o geriau paaiškinti, kam reikalingas MMA, su kuo jis lyginamas, kam jis mokėtinas. Tiesiog pasakyti savo rinkėjams šiek tiek daugiau nei tik A.

Socialdemokratų vadovaujamos koalicijos partnerių pasiūlymas didinti MMA iki 437 euro yra tiesiog šūkis artėjant rinkimams, tačiau jis yra nepamatuotas dėl savo poveikio valstybės biudžetui, smulkiajam verslui, skirtumams tarp kvalifikuotos ir nekvalifikuotos darbo jėgos užmokesčio bei šalies ūkiui apskritai.

Juk ar prieš praėjusius Seimo rinkimus tuomet dar ne tik realus, bet ir formalus Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas nesiūlė MMA didinti iki 1500 litų? Paradoksalu ir ironiška...

MMA esmė – tai garantuotas minimalus užmokestis už nekvalifikuotą darbą. V. Mazuronio pasiūlymas – bloga žinia kvalifikuotiems darbuotojams. Anot V. Mazuronio, kvalifikuotiems darbuotojams reikia mokėti tiek pat, kiek nekvalifikuotiems.

Jei būtų įgyvendintas Darbo partijos siūlomas MMA kėlimo scenarijus, net 40 proc. darbuotojų gautų minimalią algą. Tačiau su MMA reikia didinti atlyginimus viešajam sektoriui, siekiant išvengti darbo užmokesčio sistemos iškraipymų.

V. Mazuronis Darbo partijos gal faktiškai ir nevaldo, bet per savo politinę karjerą jis puikiai įvaldė viešuosius ryšius, komunikacijos ir kalbėsenos subtilybes, kai ilgą laiką buvo pagrindinė partijos „Tvarka ir teisingumas“ „kalbančioji galva“.

Dabar jis tai puikiai daro ir iš Briuselio, beveik priešingai nei jo jaunasis kolega konservatorius iš Europos Parlamento Gabrielius Landsbergis. Galima sakyti, kad V. Mazuronis – buvęs „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas ryšiams su visuomene, o dabar – Darbo partijos.

Tai – ne komplimentas, kai kalbama apie jo populizmą. Darbiečių siūlymas dėl MMA didinimo iki 437 eurų – ne tik nerealistiškas ir klaidinantis. Jis dar ir mulkina tuos, kurių darbas vertas daugiau nei MMA.

MMA būtina kelti nuosekliai bei reguliariai, kaip tai visada žadėjo ir pažado laikosi A. Butkevičius, tapęs Vyriausybės vadovu prieš beveik trejus metus.

Premjeras pabrėžia, kad tai reikia daryti taip, kad valstybės biudžeto išlaidos neviršytų finansinės drausmės rodiklių ir būtų išlaikyta stabili ekonominė situacija šalyje, nes pernelyg staigus MMA pakėlimas pakenktų smulkiajam verslui, ypač regionuose, išaugtų nedarbas, galėtų sumažėti investuotojų ir taip toliau.

Paprasčiausias argumentas yra lyginti su kuria nors kaimyne ar ES valstybe nare, ar tai būtų Estija, ar, pavyzdžiui, Vokietija, kur MMA yra triskart didesnis nei Estijoje. Tačiau su ekonomine krize Estijos vyriausybė „nekovojo“ taip drastiškai, kaip mūsų konservatoriai ir liberalai.

Akiplėšiškai skamba V. Mazuronio tvirtinimas, neva MMA Lietuvoje didėja tik Darbo partijos dėka. Ar tikrai? Gal vaizdas ne toks ryškus žiūrint iš Briuselio?

Primenu, kad socialdemokratai buvo ir bus prieš konservatorių ir liberalų siūlymus nukapoti mažiausiai uždirbančiųjų algas ir skurdžiausiai gyvenančiųjų pajamas. Ir MMA didinti reikės pamatuotai, o ne Darbo partijos pageidavimu.

Darbo partijos lyderis kritikuoja Vyriausybės vadovą ir dėl politikos pabėgėlių atžvilgiu, neva reikia motyvuoti ne pabėgėlius atvykti, o mūsų emigrantus sugrįžti. Reikia daryti ir tai, ir tai.

Socialdemokratai emigrantus siekia susigrąžinti per socialiai jautresnę ir teisingesnę politiką. O pabėgėlių našta vis tiek privalome solidariai dalintis su Europa. Dėl to ir turime geriau informuoti juos apie galimybes mūsų šalyje, kad jų priėmimo naštos nereikėtų pakelti tik kelioms, nors ir turtingiausioms ES valstybėms.

Todėl gerbiamam V. Mazuroniui patarčiau nelaikyti rinkėjų kvailiais, o viešai kalbant ar rašant, atskirti pelus nuo grūdų. Toks tiesmukas populizmas yra per daug įžūlus.

Kai politikas yra išrenkamas į Europos Parlamentą vienos partijos (šiuo atveju „Tvarkos ir teisingumo“), o po to staiga tampa kitos partijos (Darbo partijos) formaliu lyderiu, neatsisakydamas Europos Parlamento mandato, imi ir pagalvoji, kad gal kartais žmogus tiesiog atidirbinėja avansu gautą postą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

V. Vaitiekūnaitė. Gal G. Landsbergiui laikas ant nusiraminimo kėdutės? (51)

Nepasakysiu jokios naujienos - Gabrielius Landsbergis, bent jau kol kas dar vis esantis konservatorių partijos lyderiu, neretai stebina savo kontroversiškais pasisakymais.

J. Razma. Ką duotų mokyklų direktorių kadencijų ribojimas? (37)

Iškilus informacijai apie skandalingą kai kurių mokyklų direktorių veiklą vėl pasigirdo raginimai įvesti mokyklų vadovų kadencijų apribojimus.

A. Sakalas. Ar dar gali LSDP tapti patikima kairiąja partija? (86)

Publikacijose ir komentaruose kartais svarstomas klausimas, ar Lietuvai reikalinga kairioji partija. Iš tiesų, ar reikalinga partija, kuri gintų samdomųjų ir sunkiai gyvenančių žmonių interesus ir nebūtų apsikrėtusi neo-liberalizmo virusu, manant, kad pakanka tik remti verslą (ypač stambųjį), ir jis taps dosnesnis samdiniams bei rems labdaringas organizacijas, padedančias bedarbiams ir mažas pajamas gaunantiems išvengti bado šmėklos gniaužtų.

V. Mazuronis: neskubėkime naikinti visų urėdijų (69)

Pirmoji naujojo aplinkos ministro Kęstučio Navicko iniciatyva apmokestinti vienkartinius kavos puodelius, švelniai tariant, ėjo pro šalį, antroji – reformuoti valstybinių miškų valdymą – mano nuomone, taip pat nežiba. Ministro lengvų pergalių paieška – suprantama, bet juk šnekame ne tik apie pinigus.

Ž. Pavilionis. Lūžis (104)

2016 metais ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje demokratinių šalių įvyko lūžis. Neoliberalus pasaulis patyrė smūgį, kurio iki šiol nepripažįsta.