A. Sysas. Gerbiamas Valentinai, nelaikykite rinkėjų kvailiais

 (52)
Europos Parlamento (EP) narys, naujasis, nors labiau formalus Darbo partijos (DP) pirmininkas Valentinas Mazuronis tapo didžiu kritiku.
Algirdas Sysas
© DELFI / Karolina Pansevič

Jis kritikuoja tuos politikus ir verslininkus, kurie prieš kiekvieną minimalaus mėnesio atlyginimo (MMA) didinimą kelia gąsdinimo bangas.

Išties, nereikia mūsų gąsdinti, o geriau paaiškinti, kam reikalingas MMA, su kuo jis lyginamas, kam jis mokėtinas. Tiesiog pasakyti savo rinkėjams šiek tiek daugiau nei tik A.

Socialdemokratų vadovaujamos koalicijos partnerių pasiūlymas didinti MMA iki 437 euro yra tiesiog šūkis artėjant rinkimams, tačiau jis yra nepamatuotas dėl savo poveikio valstybės biudžetui, smulkiajam verslui, skirtumams tarp kvalifikuotos ir nekvalifikuotos darbo jėgos užmokesčio bei šalies ūkiui apskritai.

Juk ar prieš praėjusius Seimo rinkimus tuomet dar ne tik realus, bet ir formalus Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas nesiūlė MMA didinti iki 1500 litų? Paradoksalu ir ironiška...

MMA esmė – tai garantuotas minimalus užmokestis už nekvalifikuotą darbą. V. Mazuronio pasiūlymas – bloga žinia kvalifikuotiems darbuotojams. Anot V. Mazuronio, kvalifikuotiems darbuotojams reikia mokėti tiek pat, kiek nekvalifikuotiems.

Jei būtų įgyvendintas Darbo partijos siūlomas MMA kėlimo scenarijus, net 40 proc. darbuotojų gautų minimalią algą. Tačiau su MMA reikia didinti atlyginimus viešajam sektoriui, siekiant išvengti darbo užmokesčio sistemos iškraipymų.

V. Mazuronis Darbo partijos gal faktiškai ir nevaldo, bet per savo politinę karjerą jis puikiai įvaldė viešuosius ryšius, komunikacijos ir kalbėsenos subtilybes, kai ilgą laiką buvo pagrindinė partijos „Tvarka ir teisingumas“ „kalbančioji galva“.

Dabar jis tai puikiai daro ir iš Briuselio, beveik priešingai nei jo jaunasis kolega konservatorius iš Europos Parlamento Gabrielius Landsbergis. Galima sakyti, kad V. Mazuronis – buvęs „Tvarkos ir teisingumo“ atstovas ryšiams su visuomene, o dabar – Darbo partijos.

Tai – ne komplimentas, kai kalbama apie jo populizmą. Darbiečių siūlymas dėl MMA didinimo iki 437 eurų – ne tik nerealistiškas ir klaidinantis. Jis dar ir mulkina tuos, kurių darbas vertas daugiau nei MMA.

MMA būtina kelti nuosekliai bei reguliariai, kaip tai visada žadėjo ir pažado laikosi A. Butkevičius, tapęs Vyriausybės vadovu prieš beveik trejus metus.

Premjeras pabrėžia, kad tai reikia daryti taip, kad valstybės biudžeto išlaidos neviršytų finansinės drausmės rodiklių ir būtų išlaikyta stabili ekonominė situacija šalyje, nes pernelyg staigus MMA pakėlimas pakenktų smulkiajam verslui, ypač regionuose, išaugtų nedarbas, galėtų sumažėti investuotojų ir taip toliau.

Paprasčiausias argumentas yra lyginti su kuria nors kaimyne ar ES valstybe nare, ar tai būtų Estija, ar, pavyzdžiui, Vokietija, kur MMA yra triskart didesnis nei Estijoje. Tačiau su ekonomine krize Estijos vyriausybė „nekovojo“ taip drastiškai, kaip mūsų konservatoriai ir liberalai.

Akiplėšiškai skamba V. Mazuronio tvirtinimas, neva MMA Lietuvoje didėja tik Darbo partijos dėka. Ar tikrai? Gal vaizdas ne toks ryškus žiūrint iš Briuselio?

Primenu, kad socialdemokratai buvo ir bus prieš konservatorių ir liberalų siūlymus nukapoti mažiausiai uždirbančiųjų algas ir skurdžiausiai gyvenančiųjų pajamas. Ir MMA didinti reikės pamatuotai, o ne Darbo partijos pageidavimu.

Darbo partijos lyderis kritikuoja Vyriausybės vadovą ir dėl politikos pabėgėlių atžvilgiu, neva reikia motyvuoti ne pabėgėlius atvykti, o mūsų emigrantus sugrįžti. Reikia daryti ir tai, ir tai.

Socialdemokratai emigrantus siekia susigrąžinti per socialiai jautresnę ir teisingesnę politiką. O pabėgėlių našta vis tiek privalome solidariai dalintis su Europa. Dėl to ir turime geriau informuoti juos apie galimybes mūsų šalyje, kad jų priėmimo naštos nereikėtų pakelti tik kelioms, nors ir turtingiausioms ES valstybėms.

Todėl gerbiamam V. Mazuroniui patarčiau nelaikyti rinkėjų kvailiais, o viešai kalbant ar rašant, atskirti pelus nuo grūdų. Toks tiesmukas populizmas yra per daug įžūlus.

Kai politikas yra išrenkamas į Europos Parlamentą vienos partijos (šiuo atveju „Tvarkos ir teisingumo“), o po to staiga tampa kitos partijos (Darbo partijos) formaliu lyderiu, neatsisakydamas Europos Parlamento mandato, imi ir pagalvoji, kad gal kartais žmogus tiesiog atidirbinėja avansu gautą postą.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

M. Skomantienė. Regioninė nelygybė? Sprendimas seniai išrastas – darbo vietos (16)

Regioninė socialinė nelygybė tarp sėkmingų didmiesčių ir kitų Lietuvos regionų, ypatingai tokių, kaip pasienio ar kuriuose gyventojų daugumą sudaro tautinės mažumos, yra nenaudinga ne tik patiems atsilikusiems, t.y. daugiau socialinių ir ekonominių sunkumų patiriantiems regionams, bet ir visai Lietuvai bei jos visuomenei, įskaitant tą patį Vilnių, Kauną ar Klaipėdą.

A. Beierle-Eigirdienė. Plungės jaunimo skandalinga kelionė į Rusiją – politinė trumparegystė (88)

Plungė nuo 2003 metų yra Krasnogorsko miesto (Maskvos sritis) partnerė. Jeigu anksčiau pagal minėtą partnerystės sutartį buvo labiau apsiribojama oficialių delegacijų apsilankymais miestų-partnerių švenčių metu, tai paskutiniais metais kiekvieną vasarą ir rudenį vyksta jaunimo grupių apsikeitimai ir tam skiriamos lėšos iš Plungės rajono savivaldybės biudžeto.

Ž. Pavilionis, L. Kasčiūnas. Neatidėliotinas uždavinys Vyriausybei - įtvirtinti Astravo AE uždarymą ES mastu (196)

Taip, šalia Vilniaus jau stovi rusiškai- baltarusiška atominė elektrinė. Beveik pastatyta, bet dar neveikianti.

R. Žemaitaitis. Ministras – ne reformatorius, ministras – keliautojas (31)

Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje reformų bumas. Viena reforma veja kitą. Atrodo, kad ministerijos varžosi savo išmone ir miklumu, kas pradės daugiau ir kuo įvairesnių reformų. Tačiau yra viena labai „valstietiška“ ministerija, kurioje reformomis nesišvaistoma. Tai – Žemės ūkio ministerija.

K. Adomaitis. Sumažinome Vilniaus skolą. Ir kas iš to? (22)

Per dvejus metus nuo 2015 m. balandžio iki 2017 m. balandžio Vilniaus skola sumažėjo 25 proc., t,y, 105 mln. eurų, o su visais kreditoriais yra atsiskaitoma laiku.