Vilniaus šilumos tinklų stebėtojų tarybos pirmininkas, buvęs energetikos ministras A. Sekmokas ir konservatorių energetikos ministras šešėlyje D. Kreivys dabartinę Vyriausybę apkaltino elektros vartotojų lėšų švaistymu, elektros ir šilumos kainų didinimu bei pasiūlė būdą, kaip elektros vartotojams sutaupyti. Konkrečiai – 36 milijonus eurų. Nepasitenkinimas kilo tada, kai Vyriausybė, mažindama naštą elektros energijos vartotojams, nuo 2016 metų panaikino remtinas elektros energijos gamybos kvotas dujų termofikacinėms elektrinėms bei nustatė, kad visas elektros energijos rezervines galias užtikrins AB „Lietuvos elektrinė“.
Pono A. Sekmoko elektros vartotojų lėšų vadinamo „sutaupymo“ esmė – neberemti Lietuvos energetinį saugumą užtikrinančios AB „Lietuvos elektrinės“, garantuojančios elektros energetikos sistemos galios rezervą, o šią galios rezervo paslaugą pirkti tik iš didžiųjų miestų dujų termofikacinių elektrinių, kurioms elektros vartotojai apmokėtų pastoviuosius išlaikymo kaštus, taip pat ir jo valdomai Vilniaus termofikacinei elektrinei.
Energetikos ministerija, priimdama sprendimą, kad „Lietuvos elektrinė“ viena gali užtikrinti tiek sisteminio, tiek ir tretinio elektros galios rezervo poreikį, vadovavosi patikimumo, efektyvumo ir mažiausių kaštų kriterijais. Pagrindinių trijų Vilniaus, Kauno ir Panevėžio dujų termofikacinių elektrinių elektrinės galios, atiduodamos į tinklą, kartu siekia vos 450 MW, tuo tarpu Lietuvos elektrinės 7, 8 ir 9 blokų prieinama galia sudaro 1050 MW. Taigi, termofikacinės elektrinės vienos niekaip negalėtų užtikrinti 700 MW sisteminio elektros galios rezervo poreikio, įskaitant Litgrid pareikštą 505 MW tretinio galios rezervo poreikį.
Įdomu, ką įgyvendinus A. Sekmoko pasiūlymą reikėtų daryti su naujai pastatytu moderniausiu 9-uoju „Lietuvos elektrinės“ kombinuoto ciklo bloku? Atleisti darbuotojus, uždaryti, išmontuoti ir parduoti už metalo kainą? Kas tuomet užtikrintų Lietuvos elektros energijos tiekimo saugumą – gal senutė Viliaus trečioji termofikacinė elektrinė?
Verta prisiminti, kad ne kas kitas, o A. Sekmokas priėmė sprendimus, jog nuo 2016 metų nebebus remiamos dujų termofikacinės elektrinės papildomai mokant už jose pagaminamą elektros energiją. Toks energetikos ministro įsakymas Nr. 1-256 paskelbtas dar 2011 m. spalio14 dieną.
Beje, A. Sekmokas kaip kompetentingas energetikos specialistas turėtų žinoti, kad nuo 2016 m. ir „Lietuvos elektrinei“ nėra nustatytos remtinos elektros energijos gamybos kvotos, o padengiami tik pastovieji kaštai sisteminio galios rezervo ir tretinio galios rezervo paslaugai. Todėl „Lietuvos elektrinė“, didžiąją dalį metų būdama rezerve, nedirbs ir Elektrėnų ežero tikrai nešildys. Lygiai taip pat kaip ir Vilniaus, Kauno ir Panevėžio dujų termofikacinės elektrinės nešildytų miestiečių butų, jeigu joms būtų padengti pastovieji kaštai galios rezervo užtikrinimui. Konservatoriai kažkodėl tendencingai nutyli, kad nuo sausio, net ir panaikinus remiamas elektros supirkimo kvotas, Kauno ir Panevėžio termofikacinės elektrinės toliau sėkmingai dirba, kadangi
2016 m. sausį elektros rinkoje Nordpool Spot formuojasi itin aukštos elektros kainos.
A. Sekmokas, gąsdindamas Vilniaus, Kauno ir Panevėžio gyventojus dėl galimo šilumos kainos augimo, Vyriausybei panaikinus paramos kvotas dujų termofikacinėms elektrinėms, turbūt nepastebėjo, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) dar 2015 metų pabaigoje buvo pakeista „Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo“ metodika, kuri nebeleidžia dujų termofikacinių elektrinių veiklos nuostolio perkelti į šilumos kainą. Todėl panikos kėlimas dėl galimo šilumos kainų didėjimo, nustojus remti termofikacines elektrines, yra nepagrįstas. Priešingai, remiantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos skelbiama informacija, 2016 metų sausio mėnesį Vilniaus, Kauno ir Panevėžio miestuose šilumos energijos kilovatvalandės kainos ženkliai sumažėjo, lyginant su 2015 metų sausio mėnesiu. Vilniaus mieste šilumos kaina sumažėjo 6,9 proc., Kauno mieste 15,7 proc., o Panevėžio mieste 8,6 proc.
Tokie pono A. Sekmoko pasamprotavimai apie viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) lėšų taupymą atrodo keistokai, prisimenant jo paties „taupymo“ politiką būnant energetikos ministru. Ministro A. Sekmoko vadovavimo laikotarpiu 2009–2012 m. VIAP metinės išlaidos nepagrįstoms, nesuvokiamo dydžio elektros energijos remiamos gamybos kvotoms ir supirkimo subsidijoms augo net dvigubai – nuo 125 milijonų eurų iki 250 milijonų eurų! Pavyzdžiui, tai pačiai, dabar A. Sekmoko manymu, nebereikalingai „Lietuvos elektrinei“, beje, kurios statybai konservatorių vyriausybė itin dosniai atseikėjo 325 milijonus eurų, 2010 metams buvo nustatyta net 2,5 teravatvalandės (TWh) elektros gamybos kvota – ketvirtadalis metinio Lietuvoje suvartojamos elektros kiekio.
Prireikė 110 mln. eurų VIAP lėšų paramos padengti nuostolingą gamybą. Būtina pažymėti, kad taip gaminamos elektros energijos kaina buvo tris kartus aukštesnė nei rinkos, todėl, kad jai gaminti buvo naudojamos itin brangios koneveikiamo „Gazprom“ dujos ir dar tokiais milžiniškais kiekiais. „Gazprom“ tuomet trynė rankas iš pasitenkinimo bei dėkingumo A. Sekmokui ir milijardus krovėsi sau į kišenes. Ir kaip tokiu atveju neprisiminus seno anekdoto: kai krovikai nugvelbė dėžę degtinės, pusvelčiui ją pardavė, o pinigus „sėkmingai“ pragėrė... Tai bent „biznis“! Deja, būtent taip ir elgėsi tuometinė valdžia, užuot pirkusi pigią elektros energiją iš tos pačios Rusijos, pirko itin brangias jos „Gazprom“ dujas ir iš jų gamino elektrą. Tik ta elektra gaudavosi tris kartus brangesnė nei importuojama. Visa tauta privalėjo už tai susimokėti ir džiaugtis tariama energetine nepriklausomybe nuo Rytų kaimynės.
Negana to, VKEKK tuomet nustatė atvejų, kai „Lietuvos elektrinė“ Baltarusijoje pirktą elektros energiją pateikdavo į rinką kaip savo pagamintą ir už ją gaudavo subsidijas. Šios neteisėtos išlaidos būdavo užkraunamos vartotojams, didinant elektros energijos kainą. Tad ko verti konservatorių lozungai apie energetinę nepriklausomybę ir importo iš trečiųjų šalių mažinimą?
Tuo metu dabartinė Vyriausybė per trejus metus net 64 procentais, o tai – daugiau kaip 87 mln. eurų (nuo 250 mln. eurų. iki 160 mln. eurų), sumažino VIAP paramos lėšų poreikį. Kaina buitiniams elektros vartotojams buvo sumažinta 16 procentų. Parama dujinėms termofikacinėms elektrinėms per tuos metus buvo gerokai apkarpyta, o nuo 2016 m. visai panaikinta. Ir tai leido sutaupyti iki 50 mln. eurų VIAP elektros vartotoju lėšų ir 2016 metais sumažinti elektros energijos kainą buitiniams vartotojams. Ryžtingi Vyriausybės veiksmai, skaidrinant energetikos sektorių bei karpant subsidijas, per trejus metus leido pasiekti įspūdingų rezultatų – šilumos kaina Vilniaus mieste sumažėjo 19 procentų., Kaune – 31 procentų, Klaipėdoje – 26 procentų. Dujų kaina buitiniams vartotojams šildymui – 30 procentų.
Gali būti, kad Vyriausybės inicijuotos elektros ir šilumos vartotojams naudingos permainos, mažinant gamybos kvotas ir subsidijas joms, nebeleido kai kuriems verslininkams užsidirbti nepagrįstai didelių pelnų. Ar ne todėl buvo griebtasi desperatiškų veiksmų – stabdoma Vilniaus termofikacinė elektrinė, atleidžiami iš darbo žmonės, kovoje prieš Vyriausybę Vilniaus m. savivaldybėje pasitelkiami nauji politiniai sąjungininkai.
Įsiplieskusi kova dėl paramos pinigų visiems taip susuko galvas, kad tik įpusėjus sausiui buvo pastebėta, kad nei viena termofikacinė elektrinė nepateikė LITGRID paraiškos su pageidavimu organizuoti aukcioną galios rezervo paslaugoms įsigyti nors kaltinimais svaidomasi dar nuo praėjusių metų rudens.
Spaudžiant žiemos šaltukui svarbu, kad Vilniaus miestui nesutriktų šilumos tiekimas, o Vilniaus šilumos ūkio priežiūrą vykdantis Vilniaus šilumos tinklų stebėtojų tarybos pirmininkas, ponas A. Sekmokas pagaliau apsispęstų, kieno interesus jis gina – ar šilumos tiekėjų, ar vilniečių?