Autorius pateikia labai išsamią ir gerai argumentuotą dabartinės politinės situacijos ir galimos TS-LKD ir LSDP koalicijos privalumų ir trūkumų analizę.

Vertindamas dabartinę politinę situaciją, E. Gentvilas teigia: „2012 m. gruodį po rinkimų formuodamas naują Vyriausybę Algirdas Butkevičius irgi vadovavosi tuo pačiu štampu – negalime dirbti su dešiniaisiais, nes ką pasakys mūsų rinkėjai?! Sudaręs „pragmatišką“ koaliciją su darbiečiais, lenkais ir tvarkiečiais „idealistiškai“ tikėjosi, kad bus bendras noras spręsti valstybės problemas. Deja, vieneri veiklos metai parodė, kad koalicijos ir Vyriausybės veiklą stabdo ne ginčai dėl valstybės problemų, bet vienų noras grąžinti savo vadą į politikos viršūnes, kitų – noras išsaugoti savo vadą laisvėje, trečių – noras palaikyti savo vado eskaluojamą lenkų-lietuvių konfliktą“.

Reikia pripažinti, kad ši analizė gana tiksliai nusako dabartinę politinę situaciją. Jos nenorėjo ir Respublikos Prezidentė, kuri dėjo daug pastangų, kad LSDP kartu su TS-LKD sudarytų vadinamąją „vaivorykštės koaliciją“.

Tokia koalicija – jokia naujiena Vakarų valstybėse. Naujausias pavyzdys –vaivorykštės koalicija Vokietijoje tarp A. Merkel vadovaujamų dešiniųjų ir socialdemokratų.

Vaivorykštės koalicijos pagrindinis privalumas Lietuvoje yra ilgalaikis politinis stabilumas, nes koalicijos partneriai – europinės partijos, turinčios savo analogus ES. Jos neišnyksta pasikeitus partijos vadovui, t.y., nėra „vieno žmogaus“ partijos, kokiomis laikytinos Darbo partija, „Tvarkos ir teisingumo“ partija ir Lenkų rinkimų akcija. Reikia turėti labai jau lakią vaizduotę, kad galėtume matyti Darbo partiją, kurioje nėra Viktoro Uspaskicho, „Tvarkos ir teisingumo partiją“ – be Rolando Pakso, ar Lenkų rinkimų akciją be Valdemaro Tomaševskio.

E.Gentvilas pateikia net septynis vaivorykštės koalicijos privalumus.

Skaitytojų dėmesiui pateiksiu du, mano nuomone, esminius:

1. „tokios koalicijos sudarymas sukels rimtus politinės kultūros pokyčius. Konfrontacijos tradicijas keis bendradarbiavimo, sutarimo ir telkimosi kultūra. (...) Bendras tokios naujos koalicijos gėris – parodymas, kad net ir aiškūs oponentai gali susitelkti dėl bendravalstybinių tikslų.

2. partijos parodys, kad vadovaujasi ne siaurais politiniais interesais, o turi aukštesnius tikslus. (...) Tai būtų pragmatizmo ir idealizmo sintezė Štai ir turime Zb. Brzezinskio įvardintus du atraminius stulpus valstybės stiprybei ir gerovei kurti, leidžiančius ir tautai susitelkti bendram darbui.“

Visa tai teisinga. Bet ar gali jau artimiausioje ateityje susitarti dėl vaivorykštės koalicijos dvi Lietuvos europinės partijos, kokiomis laikytinos TS-LKD ir LSDP?

Iš anksto atsakau: negali. Ir štai dėl kokių priežasčių. Viena iš jų – tai skirtingos abiejų partijų užsienio politikos.

LSDP užsienio politika remiasi geros kaimynystės principais. Tuo metu TS-LKD pagrindiniu užsienio politikos akcentu yra „Rusijos stabdymas“, kurią stabdydami mes mokame už dujas gerokai brangiau nei Latvija ir Estija, kurios netiražuoja lozungų apie grėsmes iš Rusijos. Jų esama ir Latvijoje bei Estijoje, bet jie „nestabdo“ Rusijos, o diplomatinėmis ir kitomis priemonėmis eliminuoja visas grėsmes.

Ar gali TS-LKD pakeisti rėksmingą „Rusijos stabdymo“ politiką į diplomatinę? Manau, kad šiandien dar negali, nes „Rusijos stabdymo“ politika yra kertinis ir vienintelis jaukas TS-LKD rėmėjams. Ir taip bus, kol TS-LKD partijai vadovaus rėksniai ir intrigų didmeistriai, o ne politinės išminties nestokojantys politikai, kurie šioje partijoje dabar sėdi šešėlyje.

Antroji svarbi priežastis, kuri daro vaivorykštės koaliciją neįmanomą,- tai skirtingas TS-LKD ir LSDP požiūris į Lietuvos politikos didmeistrius: Vytautą Landsbergį ir Algirdą Brazauską. Abu jie turėjo daug įtakos atstatant Lietuvos nepriklausomybę. Abu jie padarė ir klaidų. V. Landsbergio šalininkai nenori matyti A. Brazausko indėlio tiek atkuriant Nepriklausomybę, tiek ir stiprinant Lietuvos ekonomiką. O A.Brazausko gerbėjai deramai nevertina V.Landsbergio indėlio atkuriant Nepriklausomybę, o mato tik jo padarytas ir tebedaromas klaidas.

Susitarimo tarp TS-LKD ir LSDP tikimybė padidėtų, jei šios partijos nestatytų altorių šių politikos grandų garbinimui, o juos vertintų už jų atliktus naudingus Lietuvai darbus, neužmerkdamos akių ir į jų padarytas klaidas. Kiekviena save gerbianti valstybė didžiuojasi savo žymiais politikais, nors jie irgi neišvengė klaidų. Tuo tarpu Lietuvoje tokios tradicijos dar nėra.

Nemanau, kad Lietuvos europinės partijos nenori susitarti ar nori nesusitarti. Manau, kad joms tikrai rūpi valstybė. Bet norint tokio susitarimo tarp TS-LKD ir LSDP reikia joms abiems koreguoti savo veiklą.

Reziumuojant galima teigti, kad esant dabartiniam sunkmečiui, vaivorykštės koalicijos privalumai yra akivaizdūs, bet jos šiandien sudaryti dar neįmanoma. Ir taip bus, kol abiejų šių partijų vadovybių galvose nepradės dominuoti politinė išmintis.