Gyvenimas parodė, kad taip nėra. Verslininkai visai nelinkę atiduoti savo pajamų žymesnės dalies nei savo įmonės samdiniams nei labdarai, nei, pagaliau, Valstybei. Nors verslininkai puikiai supranta, kad tik jo samdiniai ir sukuria realizuojamą rinkoje produktą, o Valstybė išlaikymui ( sveikatos apsauga, švietimas, teisėsauga, gamtos apsauga, krašto gynyba ir pan.) taip pat reikalingos nemažos lėšos, bet verslininkai mieliau panaudoja gautą pelną savo, o ne samdinių įvairioms reikmėms ar Valstybei. Liberalai mėgsta sakyti, kad „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“.
Kitaip sakant, tegu kiekvienas pilietis užuot trynęs Darbo biržos slenksčius, tegu sukuria savo verslą ir iš jo gyvena. Šis teiginys būtų neatremiamas, jei padarytume prielaidą, jog kiekvienas pilietis gali būti verslininku. Gal taip ir bus ateityje, bet šiandieną tūlas pilietis sugeba stropiai vykdyti kurio nors verslininko nurodymus, bet nesugeba ar negali ( pvz., dėl šeimyninių aplinkybių) pats imtis kurio nors verslo. Štai tiems visiems žmonėms ir reikalinga kairioji partija, kuri dėtų pastangas mažinančias visuomenės sluoksnių socialinę atskirtį.
Vaizdžiai tariant, kol bus bent vienas samdinys, nepritekliuose paskendusi šeima ar darbo nerandantis pilietis, tol bus reikalinga jo interesus ginanti politinė partija. Todėl giliai klysta tie komentatoriai, kurie tvirtina, jog kairioji politinė partija dabar jau nebereikalinga.
Dabar reikėtų atsakyti į klausimą, ar turime tokią partiją. Istoriškai tai turėtų būti Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Deja, po LSDP susijungimo su LDDP ji nelauktai pasuko neo-liberalizmo keliu, nors susijungimo išvakarėse LDDP tvirtino, kad jos principinės nuostatos pilnai socialdemokratinės: tai laisvė, solidarumas ir socialinis teisingumas.
Tačiau netrukus tuometinis LSDP pirmininkas A. Brazauskas davė naują socialdemokratijos apibrėžimą. Jis teigė, jog socialdemokratija tai tas pat liberalizmas tik iki tam tikro laipsnio. Taip iš partinių nuostatų triados liko tik laisvė. Kadangi A.Brazausko autoritetas buvo labai aukštas, tai LSDP palaipsniui tapo dar viena liberalų partija (iki tam tikro laipsnio), kuriai vadovauti pradėjo dabartinis jos pirmininkas A. Butkevičius. Toks abiejų partijų susijungimas palaidojo socialdemokratiją LSDP karste, bet turėjo ir vieną pliusą: nustūmė nuo valdžios lovio įsisiautėjusius konservatorius. Ar tai gerai ar blogai, tesprendžia šio straipsnio skaitytojas.
Dabar po ypač šalto rinkimų dušo, socialdemokratams nusisukus nuo tradicinių savo rinkėjų ir pasirinkus verslininkus, visi pamatė, jog LSDP ne tik pralaimėjo rinkimus, bet ir tapo mažai kam reikalinga partija. Liberalams jos nereikia, nereikia ir samdomiesiems, nes jie pasirinko kitą partiją, kuri labiau socialdemokratinė negu dabartinė LSDP.
Kas gi darytina? Ar tokią situaciją galima laikyti socialdemokratijos mirtimi Lietuvoje? Manau, jog dar anksti laidoti LSDP. Bet ji turi pati apsispręsti, ką ji nori atstovauti per kitus rinkimus. Jei ir toliau LSDP nepakeis savo neo-liberalaus kurso, tai jai gresia Darbo partijos likimas. Jei ir pakeis ir savo programoje vėl įrašys socialdemokratines vertybes, tai vargu ar žmonės patikės, kad LSDP tikrai grįžo prie savo vertybių sistemos. Vadinasi naujuoju partijos pirmininku turi būti asmuo, kuriuo žmonės pasitiki.
Aš nekalbu apie Briuselyje dirbančius mūsų politikus - dabartinėje situacijoje partijai reikia vadovauti iš Lietuvos. Aš nekalbu ir apie tuos dabar spaudoje minimus perspektyvius Lietuvos politikus, kurie sėkmingai susidorotų su pirmininko pareigomis. O nekalbu dėlto, kad jų autoriteto nepakanka žmonių įtikinimui per vienerius – dvejus metus, kad LSDP nėra melagių partija, kad ji pasikeitė iš esmės. Tai ar yra Lietuvoje toks žmogus, kuriuo rinkėjai besąlygiškai pasitikėtų?
Jūs pasakysite, kad yra ir kad tai dabartinė Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė. Visiškai sutinku, bet jai tapti kurios nors partijos nariu, net jei ji to ir norėtų, draudžia Konstitucija. Tai kur ieškoti tokio žmogaus. Manau, kad jį galima rasti pačios Prezidentės aukštai vertinamų pareigūnų būryje. Jei tokį rastume ir jis turėtų autoritetą prezidentės akyse, tai Lietuvos rinkėjui būtų garantija, jog tuo žmogumi galima tikėti Suprantama jis dar turėtų būti ir LSDP nariu. Toks asmuo, deja, tik vienas-tai užsienio reikalų ministras L. Linkevičius.
Apie jo asmenines ir dalykines savybes neverta plėtotis. Jas visi žino. O svarbiausia, kad juo pasitiki ir Respublikos Prezidentė. Tai garantas, kad juo pasitikės ir gausus Prezidentės gerbėjų būrys.
Dabar laukia sunkūs sprendimai. Visų pirma, ar pats Linkevičius nori gelbėti savo partiją, antra, ar skyriai iškels jo kandidatūrą ir trečia, ar Prezidentė, jau kartą nusivylusi LSDP, norės matyti tvirtą klasikinę partiją politinėje kairėje
Tikiuosi, kad socialdemokratams nepriimtinas Darbo partijos likimas.