Tačiau vaikų poreikis ugdymuisi „neišeina atostogų“, todėl ir vasarą jie turi būti užimti, lavinti savo socialinius ir asmeninius įgūdžius, kurie yra ne mažiau svarbūs mokinių gyvenimui, sėkmingai karjerai, negu žinios.
Neformaliojo švietimo vasaros programos sudaro sąlygas vaikams tęsti ugdymąsi ir vasarą. Tam dažniausiai pasirenkama stovyklos forma. Pati ne vieną vasarą praleidau su mokiniais stovyklose, dirbau su jais, rengiau programas ir žinau, kad iš pažiūros paprasčiausi žaidimai ar edukaciniai užsiėmimai vaikams yra ypač naudingi. Jie ne tik ugdo vaikų pasitikėjimą savimi, atsakomybę, solidarumą, empatiją, bendravimo įgūdžius, bet ir padeda formuoti kritinį mąstymą, savimonę, vertybes.
Dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikai vasarą per daug laiko praleidžia „ant asfalto“ ar žaisdami internetinius žaidimus, bendraudami pokalbių svetainėse. Būtent žygiai, stovyklos ar kiti neformaliojo švietimo renginiai padeda juos atitraukti nuo virtualios realybės ir atidžiau pažvelgti į save – pažinti savo norus ir galimybes, stipriąsias bei silpnąsias puses, formuoti sveiko gyvenimo įpročius.
Tą supranta ir Švietimo ir mokslo ministerija, finansuodama vaikų vasaros stovyklas iš Valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos (ES) fondų. Tikimasi, kad šiemet stovyklose iš viso dalyvaus apie 42 tūkst. vaikų – 4 tūkst. daugiau nei pernai. Daug kas mano, kad stovyklose dalyvauja per mažai vaikų. Tiesą sakant, taip manau ir aš, todėl stengsimės, kad šis skaičius kasmet tik didėtų.
Valstybinėje švietimo 2013–2022 metų strategijoje pabrėžiama, kad „vien formaliuoju ugdymo turiniu nesuteikiama pakankamai galimybių saviraiškai realizuoti, charakteriui ir tapatybei sukurti, tautinei savimonei rastis, kultūros kūrėjo vaidmeniui įsisąmoninti, kūrybos laisvei ir kūrybingumui skleistis“. Vaikų neformaliojo švietimo ir vasaros stovyklų plėtra kaip vienas iš prioritetų numatytas ir Švietimo ir mokslo ministerijos 2015–2017 metų strateginiame veiklos plane, taip pat – Vyriausybės 2012–2016 metų programoje. Pastarojoje įrašytos nuostatos, numatančios vaikų ir jaunimo socializacijos priemones, paramą vaikų vasaros stovykloms, ypač daug dėmesio skiriant fizinę negalią turintiems vaikams, siekiama efektyviau ir veiksmingiau panaudoti ES fondų lėšas jaunimo užimtumui skatinti.
Iš Valstybės biudžeto neformaliojo vaikų švietimo projektams finansuoti šiais metais skyrėme 60 tūkst. eurų. Suorganizuotos 23 vasaros stovyklų programos – devynios pritaikytos specialių ugdymo poreikių turintiems vaikams, į keturių projektų veiklas įtraukti vaikai iš vaikų globos namų ir socialiai remtinų šeimų. Dar 325 tūkst. eurų iš ES fondo lėšų buvo skirta 13 stacionarių vaikų vasaros stovyklų organizavimui. Iki 2020 metų numatyta iš viso skirti 14 mln. eurų neformaliojo vaikų švietimo programų, tarp jų – ir vasaros poilsio, įvairovės bei prieinamumo didinimui.
Prie vaikų vasaros stovyklų programų finansavimo prisideda ir savivaldybės. Tam iš savo biudžetų jos šiemet skyrė beveik 393 tūkst. eurų ir ši lėšų suma kasmet didėja. Savivaldybės finansuoja apie 800 stovyklų, kuriose dalyvauja 35 tūkst. mokinių. Dauguma tai – dienos stovyklos, todėl manau, kad savivaldybėms reikėtų pagalvoti ir apie kitokias stovyklas, pavyzdžiui, savaitgalių, rudens ar žiemos atostogų. Vasaros užimtumui organizuoti galime išnaudoti uždarytų mokyklų patalpas, daugiafunkcinius centrus, profesines mokyklas ir kolegijų bendrabučius.
Po septynerių metų pertraukos Švietimo ir mokslo ministerija pradėjo vykdyti Vaikų ir jaunimo socializacijos projektų konkursą, kuriuo siekiama plėtoti vaikų ir jaunimo pozityvios socializacijos galimybes, sudarančias sąlygas saviraiškai, bendravimui ir įsitraukimui į prasmingą veiklą. Tam skirta 100 tūkst. eurų.
Statistika rodo, jog net apie 70 proc. viso mokymosi ir gyvenimo laiko vaikai praleidžia būtent neformaliojo ugdymo aplinkoje – šeimoje, tarp bendraamžių, laisvalaikio grupėse. Nekeliu klausimo, kuri ugdymo rūšis – formalioji ar neformalioji – yra produktyvesnė, naudingesnė, nes abi yra vienodai svarbios.
Neįgiję dalykinių žinių vaikai turės nepakankamai perspektyvų šiuolaikinėje visuomenėje, o svarbią praktinę patirtį, kurios pristinga mokantis, jiems gali kompensuoti tik neformalusis švietimas.