Laiminga yra karta, gyvenusi Sąjūdžiu, nes jos venose audringai sruvo svaigus gyvenimo vynas, nors ir su kartėlio prieskoniu, nes buvo konsekruotas tėvų ir senelių kančiomis.
Algirdas Patackas
© DELFI / Tomas Vinickas

Laimingi esame tie, kurie patyrė tą nenusakomą laimės ir džiugesio jausmą, kai pasirodė, kad tai, ką buvome skaitę storose ir išmintingose istorijos knygose apie žmogaus dvasios pakilimus ir skrydžius, nebesuprantamus palikuonims, kad tai vyksta ištikrųjų, čia ir dabar, ir tu esi šio stebuklo dalyvis ir netgi lėmėjas, nes ir nuo tavęs, mažo žmogaus irgi priklauso, ar įvyks, ar realizuosis stebuklas, palaimintas ten, aukštai, bet vykstantis čia, žemėje – čia ir dabar, tavo tėvynėje, Lietuvoje.

Taip, Sąjūdis buvo skrydis, ir tokiu ir liks istorijoje – trumpas ir efemeriškas, bet realesnis už sunkiasvorius ir nuobodžius faktus. Tokiu jis ir liks mūsų kartai. Tačiau praėjo jau 25 metai, ketvirtis amžiaus. Šiai kartai, 25-čiams, jis tėra sapnas, kurį sapnavo, o gal ir ne, jo tėvai. Tėra geriausiu atveju gerbtinas, bet sunkiai suvokiamas istorinis tarpsnis, kurį reikia žinoti ir minėti, bet sieti su kasdienybe ir realybe – ne jiems, ne jų pajėgoms, nes Sąjūdžio esmė jiems tėra nematomoji mėnulio pusė.

*

Kas gali atskleisti šiai kartai sąsajas su dabartimi, ir, svarbiausia, blogąsias sąsajas, jei ne Sąjūdžio žmonės? Kodėl būtent blogąsias? Ogi todėl, kad esame už jas atsakingi. Gerosios yra jau ištirpę kasdienybėje, ir atrodo savaime suprantamos duotybės. Tad jubiliejus yra ne tik proga prisiminti, bet ir prisipažinti, atvirai pasakyti, kas ne taip, ką galėjome padaryti patys, be aukščiausiųjų jėgų pagalbos, bet nepadarėme – ar iš apsileidimo, ar žmogiškų silpnybių įveikti.

Viena tokių, pačių svarbiausių blogybių, yra santykis su valstybe. Ta pačia „neprigulminga“ Lietuvos valstybe, už kurią galvą dėjo ne tik pilkamiliniai 1918 m. savanoriai, pokario partizanai, bet ir Sausio 13-sios aukos. Kas gi nutiko, kad toji Lietuvos valstybė laikoma pamote, nuo kurios reikia bėgti. Kur šaknys?

Tai, kas dabar bus pasakyta, tiks nedaugeliui, o daugeliui gal bus egzistencinio pobūdžio įžeidimas. Šito blogio – priešpriešos valstybei – šaknys glūdi tame pačiame Sąjūdyje, jo dipoliškume, kuris buvo tarsi uždengtas entuziazmo skraiste, tačiau niekur nedingo ir prasiskverbė į posąjūdinės Lietuvos valstybės kūną.

„ir doriausias kardas/ Už nedoriausią arklą nedoresnis“

Žmonėms (liaudžiai, tautai) išgyventi nepriklausomybė, nepriklausoma valstybė nėra mirtinai reikalinga, yra tarsi nebūtina, nes galima gyventi ir tarsi valstybėje, kad ir pagerintoje LTSR (euroskeptikas galėtų pridurti – arba degraduojančioje ES).
Algirdas Patackas

Tai iš Justino Marcinkevičiaus „Mindaugo“. Šis kūrinys, ir visa trilogija, talentingo plunksnos meistro dėka kadaise jaudinusi sales ir jose susirinkusias minias galimybe viešai ir džiugiai skanduoti LIE-TU-VA, LIE-TU-VA, susiliesti su Lietuvos istorijos didybe, iš tikro yra programinis dokumentas – nebūtinai ta prasme, kad buvo užsakytas, bet vis tik pasąmoningai rašytas kaip programinė tam tikro elitinio socialinio sluoksnio doktrina , įvilkta į grožinės literatūros aprėdus.

Jame dar girdis pseudohumanistinės mieželaitiškosios „Žmogaus iš didžiosios raidės“ gaidos, bet čia žmogų jau keičia „žmonės“ – suprask, liaudis, o mintyse gal net ir tauta. Ir šitie „žmonės“, šitoji liaudis nepriima taip sunkiai Mindaugo kurtos valstybės, nes „valdžia ne meile laikosi, o baime“, nes valstybė yra dirbtinai sudievintas darinys - „jaučiu, kad mums reikės ir vieno dievo/norėčiau, kad jis būtų Lietuva“. Supriešinimas „...taip atsirado Mindaugas – karalius/ir Mindaugas - žmogus“ irgi kalba ne valstybės naudai.

Svarbus epizodas – Mindaugas atneša Seniui, kuris kūrinyje atstovauja liaudies išminčiai, savo paties iš molio lipdytą keraminį Lietuvos žemėlapį („o jau su kokia meile aš lipdžiau/ir kūriau savo Lietuvą“), suduoda per ją ir prašo Senio pasiklausyt, ar skamba. Senio atsakymas trumpas – „Ne“. Anot Mindaugui priešpriešinančio Dausprungo, atstovaujančio trilogijos autoriaus pažiūroms, karališkosios karūnos, to ilgai ir sunkiai siekto tikslo, brangakmeniai panašūs į žmonių ašaras ar netgi „gyvatės akis“. Galų gale Mindaugas, jau sužeistas žudiko kirvio, miršta ant suskaldytos, iš dužaus molio lipdytos Lietuvos šukių.
Jau minėtas buvo Sąjūdžio dvilypumas. Sąjūdžio „mindauginiam“ sparnui buvo savaime aišku, kad nepriklausomybė reiškia visų pirma nepriklausomą valstybę, kad ji yra būtina sąlyga sukurti savo valstybę, o valstybė yra būtina sąlyga išgyventi tautai.

„Antimindauginiam“ sparnui liaudis, „žmonės“, yra didesnė vertybė nei valstybė, tarsi valstybė būtų žmonių priešas, o jos tikslas būtų engti, lyg ji nebūtų sukurta tam, kad tauta turėtų saugius namus, kuriuose galėtų žmoniškai ir nepriklausomai gyventi; lyg valstybė būtų save užpildanti duotybė, kuri galėtų egzistuoti be žmonių. Iš čia išplaukia išvada, kad žmonėms (liaudžiai, tautai) išgyventi nepriklausomybė, nepriklausoma valstybė nėra mirtinai reikalinga, yra tarsi nebūtina, nes galima gyventi ir tarsi valstybėje, kad ir pagerintoje LTSR (euroskeptikas galėtų pridurti – arba degraduojančioje ES). Tai nėra banali koncepcija, išties yra daug tautų, kuriuos šitaip ir buvoja, bet mums, jaunai valstiečių ir kaimo šviesuolių kurtai valstybei, kuriai didinga praeitis buvo greičiau mitas, nei realybė, kur valstybingumo tęstinumas ilgiems amžiams buvo nutrūkęs, šitoji koncepcija buvo mirtinai pavojinga.

Jos pasekmė – kad nebesugebame, po NATO ir ES, Sąjūdžio lokomotyvui išsikvėpus, įvykdyti jokio plataus, nacionaliniu mastu gyvybiškai būtino projekto. Dar skaudžiau, šimtą kartų skaudžiau – nebesugebame apginti pamatinių mūsų tautos etinių vertybių, daug svarbesnių už atomines elektrines ar skalūnų dujas.

Nenoriu supriešinti Sąjūdžio žmonių, suskirstyti juos į gatvinius ir kitus, iš Gedimino prospekto. Tikiu jų nuoširdumu, kaip ir Justino Marcinkevičiaus talentu. Tačiau istorija yra negailestingas metraštininkas – „pažinsi juos pagal jų darbus“. Sukaktys ir yra tam, kad pasakytume visą tiesą – pirma sau, o jei užteks jėgos, ir visiems, Tik įvardinta tiesa leis ramia sąžine minėti praeitį ir sukaktis, tik tokį poelgį tauta supras ir atleis.

Tekstas buvo spausdintas žurnale „Naujasis židinys“, 2013 Nr.5.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (26)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Hobis tapo antrąja profesija (5)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys (1)

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (24)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (76)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (23)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (8)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...

Socialiniame tinkle paatviravo apie sekso metu patirtus sužalojimus (17)

Seksas turėtų būti malonus dalykas, bet kartais jis pasisuka priešinga linkme ir tampa…...

Šiltesni nei įprasta orai išsilaikys ne tik rugpjūtį, bet ir rugsėjį (11)

Pagal dabar turimą informaciją, ne tik rugpjūčio pabaiga, bet ir rugsėjo pradžia turėtų būti...

Joniškio rajone iš voljero pabėgo meška (76)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...