Kaip gi dar paaiškinti, kodėl tie patys motininių bankų filialai, dirbantys ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Estijoje taiko skirtingus įkainius? Kaimyninėse šalyse jie yra gerokai mažesni, o už kai kurias paslaugas iš viso neimamas mokestis. Už įskaitymą į sąskaitą pavedimu kitose Baltijos šalyse gavėjai nemoka, o Lietuvoje – moka.
Maža to, bankai nuolat didina mokesčius, susijusius su paslaugomis grynais pinigais. Motyvas paprastas – reikia skatinti vartotojus daugiau naudotis ne grynų pinigų paslaugomis. Tačiau didindami mokesčius atsiskaitantiems grynais, jokių nuolaidų ar įkainių sumažinimo ne grynųjų pinigų paslaugoms bankai nė iš tolo netaiko.
2011 metais buvo priimta Europos Komisijos direktyva dėl pagrindinės sąskaitos nuostatų. Direktyvos esmė yra ta, kad mokesčiai už finansinių institucijų suteiktas paslaugas turėtų būti socialiai teisingi pagal tos šalies socialinį lygį, pagal darbo užmokestį.
Socialdemokratai jau nuo 2013 metų viešumon kelia klausimą dėl pastoviai keliamų bankų paslaugų įkainių ir dėl direktyvos nuostatų įtraukimo į Lietuvos įstatyminę bazę. Tai visoms šalims narėms turi būti privalu padaryti iki šių metų rugsėjo 18 dienos.
Bankų apetitas vis auga, tad ėmėmės konkrečių siūlymų dėl bankų paslaugų įkainių sumažinimo. Siūlome įvesti bankų paslaugų krepšelį. Įstatymu sudarome galimybę Lietuvos centriniam bankui patvirtint tokį krepšelį ir jo maksimalią kainą.
Tame krepšelyje planuojama, jog bus iki 550 eurų nemokamas pinigų išgryninimas, 10 nemokamų pavedimų, visi įskaitomi pavedimai bus neapmokestinami. To krepšelio maksimali kaina maždaug svyruos nuo 1,5 iki 2 eurų, tikslią kainą patvirtins Lietuvos bankas. Jeigu tą pagrindinę sąskaitą pasirinks socialiai remtinas žmogus, tai krepšelio kaina bus perpus mažesnė.
Papildomai į mokėjimų įstatymą siūlome ir kitas nuostatas, galiosiančias ir fiziniams, ir juridiniams asmenims. Kaip jau minėjau, dabar komerciniai bankai taiko dvigubus įskaitymo į sąskaitą tarifus.
Jeigu klientas gauna iš to paties banko kliento pinigus, tai įskaitymo mokestis yra lygus nuliui euro centų, jeigu gauna iš kito banko, tai už įskaitymą į sąskaitą įkainis svyruoja, priklausomai nuo banko, nuo 35 iki 41 euro cento. Mes siūlome suvienodinti šiuos mokesčius, kad bankas taikytų vienodą įkainį ir vidiniam, ir išoriniam pavedimui.
Manau, kad tai bus naudinga konkurenciniu požiūriu. Klientai galės pasirinkti, kuriame banke atlikti operaciją, nes dabar realiai įmonių surenkamosios sąskaitos yra visuose komerciniuose bankuose, pagal mokėtoją pateikia sąskaitą, į kurią padaromas mokėjimo pavedimas. Bankai galės konkuruoti. Tikiuosi, kad tas įskaitymo mokestis taps nuliniu.
Praktikoje kredito įstaigos, teikdamos kreditus, nustato reikalavimą toje kredito įstaigoje turėti ir mokėjimo sąskaitą, iš kurios būtų nurašomos lėšos už kreditą ar kitas teikiamas paslaugas.
Mokėjimo sąskaitai taikomi įkainiai, kredito įstaigos iniciatyva, gali būti pakeistos ir per visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį keičiamos daugiau nei keliolika kartų. Dažnai kredito sutarties sąlygos įpareigoja vartotoją užtikrinti, kad suėjus įmokos mokėjimo terminui, sąskaitoje būtų reikiama pinigų suma įmokoms nurašyti.
Vartotojas neturi galimybių nesutikti su kredito įstaigos siūlomais įkainių pakeitimais ir privalo toliau kaupti lėšas su kredito sutartimi susietoje mokėjimo sąskaitoje. Taip vartotojams apribojamos galimybės atsisakyti mokėjimo sąskaitos įstaigoje, kurios sąlygos nepriimtinos, ir pasirinkti kitą paslaugų teikėją.
Susidariusią situaciją iš dalies išspręs kredito, susijusio su nekilnojamuoju turtu, įstatymo projektas, kuriame draudžiama siūlyti kredito sutartis kartu su kitomis paslaugomis, kai vartotojas negali kredito sutarties sudaryti atskirai, nesirinkdamas kartu ir tam tikrų paslaugų.
Tačiau šiuo projektu nebus apsaugoti vartotojai, kurie yra sudarę kredito sutartis, kai šis projektas bus priimtas. Lietuvos banko duomenimis, 2014 metų pabaigoje namų ūkiams buvo suteikta 854,5 tūkst. paskolų.
Todėl įstatyme siūlome numatyti, kad kai kredito įstaiga siūlo atitinkamus sutarties dėl mokėjimo sąskaitos pakeitimus, kurie nėra priimtini vartotojui, pavyzdžiui, didinami įkainiai, vartotojui būtų garantuota aiški galimybė be jokių neigiamų pasekmių „išeiti“ iš kredito sutartimi susietos mokėjimo sąskaitos sutarties.
Visų bankų teikiamų paslaugų kontroliuoti ir reguliuoti mes negalime. Tačiau pagrindines, žmonėms būtinas paslaugas ir įkainius už jas reguliuoti turime teisę. Bankų paslaugos turi būti įvertintos ir įkainotos adekvačiai, atitinkančios mūsų šalies socialinį lygį ir žmonių pajamas. Bankų paslaugos negali tapti našta.