Surandama šimtai argumentų, kodėl nereikia didinti minimalaus atlyginimo, ir nė vieno argumento, kodėl jis turėtų didėti. Apskritai apie kiekvieną minimalaus atlyginimo didinimą ar ketinimą jį didinti dažniausiai kalbama kaip apie blogį.
Naujas koziris – darbo našumas
Kalbama ir taip, lyg minimalus atlyginimas būtų didžiulė prabanga: nepelnytai užtikrintų pasiturintį gyvenimą gyvenantiems skurde ar ant skurdo ribos. Deja, taip nėra. Nesu didžiųjų ir neklystančių Lietuvos ekonomistų klubo narys, bet puikiai suvokiu, kad minimalus atlyginimas tikrai neužtikrina visaverčio, nors ir kuklaus pragyvenimo.
Tai yra išgyvenimo skurde, bet ne gyvenimo atlyginimas.
Šįkart, kai nuo liepos 1-osios dienos minimalus atlyginimas didėjo iki 380 eurų, pasitelktas naujas koziris – darbo našumas. Lietuvą neva jau ištikusi baisi nelaimė: atlyginimai didėja sparčiau nei darbo našumas. Ir dėl to negalima, labai pavojinga didinti minimalų atlyginimą. Didės įmonių išlaidos, brangs eksportas, mažės užsakymų. Laukia katastrofa.
Taip, tęstiniu laikotarpiu siekis didinti darbo našumą – gyvybiškai būtinas. Be naujų technologijų, aukštesnės pridėtinės vertės produkcijos Lietuvai bus nelengva. Tik tos naujos technologijos per vieną dieną ir visose srityse neatsiras, o valgyti norisi šiandien.
Nelabai įsivaizduoju, kokio darbo našumo (naudos) dar galima išspausti, pavyzdžiui, iš prekybos centrų kasininkių. Darbo pabaigoje jos dažnai atrodo taip, lyg po akimirkos kristų po savo kasomis ir nebesikeltų. Jau girdžiu: pastatysime automatines kasas, ir darbo našumas padidės, o kasininkių išvis nebereikės. Nebebus žmogaus, nebebus problemos, kurios vertė – viso labo minimalus atlyginimas?
O kaip padidinti mokytojų darbo našumą? Padidinti klases iki 40-50 vaikų, ir, o stebukle, darbo našumas išaugs kaip ant mielių? Tik nereikia aiškinti, kad nei mokytojai, nei kiti biudžetininkai nesukuria jokios pridėtinės vertės. Sukuria, ir labai didelę. Sukuria ir motinos, auginančios vaikus, ir sąžiningai savo darbą atliekantys policininkai.
Apie antrą lazdos galą
Norisi ne tik teisingesnio darbo užmokesčio, bet ir sąžiningesnės komunikacijos.
Kai našumas lenkė darbo užmokestį, vis tiek buvo kalbama: bus blogai, labai blogai, didinti minimalių atlyginimų negalima. Tai vyko, pavyzdžiui, nuo 2010-ųjų iki pat 2015-ųjų pabaigos, kai darbo našumas lenkė darbo užmokestį.
Ir teisingai: pradėjus sparčiau didinti minimalų atlyginimą, darbo našumas šiuo metu jau šiek tiek (tikėti ar netikėti oficialia statistika?) nusileidžia darbo užmokesčio rodikliams.
Minimalaus atlyginimo didinimo problema vis dėlto egzistuoja: atlyginimai „suplokštėja“. Vadinasi, kad, pavyzdžiui, aukštos kvalifikacijos biudžetinių įstaigų darbuotojai jau dabar praktiškai uždirba atlyginimus, panašius į padidintą minimalią mėnesinę algą.
Problema bus sprendžiama: rudenį laukia sprendimai didinti biudžetinių įstaigų darbuotų atlyginimus. Kai kurių darbuotojų (ypač tų, kurie dirba pagal darbo sutartis), dirbančių biudžetiniame sektoriuje, atlyginimai nesikeitė 8 metus.
Gąsdinimai griauna ekonomiką
Nuo 2008-ųjų pradžios iki 2012-ųjų rugpjūčio (beveik ketverius metus) minimalus mėnesio atlyginimas nebuvo didinamas apskritai. Lygiai prieš ketverius metus jis dar tebuvo 800 litų (231,7 euro).
Nuo 2012-ųjų ekonomika nesugriuvo, nors minimalus mėnesio atlyginimas buvo didinamas ne kartą. Nesugrius ir dabar, minimaliam atlyginimui pasiekus 380 eurų.
Gąsdinimai ir tik siaurų interesų propagavimas turi savo kainą. Ekonomika remiasi ne tik skaičiais ir prognozėmis, bet ir žmonių viltimis bei lūkesčiais. Nuolat kartodami, kad minimalaus atlyginimo didinimas yra blogis, kad atlyginimai nebebus didinami, griauname ir žmonių lūkesčius, ir ekonomiką.