Tiesa, tiek naujosios išrinktosios prezidentės Tsai Ing-wen, tiek jos partijos — Demokratinės „Pažangos partijos“ — pergalės mastai nustebino daugumą apžvalgininkų: vėliausios rinkėjų nuomonių apžvalgos rodė, kad Tsai Ing-wen turėtų paremti apie 45 proc. rinkėjų, nors ji gavo per 56 proc. balsų ir pasiekė, kad jos partija vienvaldiškai valdys Taivaną.
Tsai Ing-wen pagrindinis oponentas iš Gomindango Eric Chu Li-luan turėjo tenkintis 31 proc. balsų. Trečias kandidatas, po 2000 metų prezidento rinkimų įsikūrusios Žmonės pirmiausia partijos lyderis, James Soong Chu-yu gavo apie 12 proc. balsų. Būtina pažymėti ir tai, kad parlamento rinkimus pralaimėjęs Gomindangas bus priverstas tenkintis opozicijos vaidmeniu. 23 mln. gyventojų turinčio Taivano 113 vietų parlamente DPP iškovojo 68 vietas, o Gomindangas gavo tik 35.
Vasaros pabaigoje šešiasdešimtmetį švęsianti išrinktoji prezidentė Tsai Ing-wen (蔡英文) yra pirmoji Taivano prezidentė moteris, pirmoji, nesukūrusi šeimos, ir pirmoji tokį aukštą postą gavusi politikė, kuri iki tol niekada niekur nebuvo išrinkta. Teisės profesorė (studijavo JAV, turi teisės daktaro laipsnį, kurį gavo Londono ekonomikos mokykloje) Tsai Ing-wen nėra politikos naujokė, o šis bandymas kandidatuoti į prezidentus, pasibaigęs sėkme — jau antrasis. Jos išrinkimas taip pat žymi dar vieną naują tendenciją: pirmąkart toks rimtas postas atiteko senųjų Taivano gyventojų palikuonei. Tsai Ing-wen senelis buvo žymioje šeimoje užaugęs hakas, o močiutė iš motinos pusės — paivanų genties aborigenė. Įdomu ir tai, kad, remiantis tradicine kinų vardų sudarymo logika, Tsai vardas turėjo būti 蔡瀛文, nes jos kartos vaikų vardas yra 瀛 (yíng), o ne 英 (yīng). Tačiau, kadangi jos tėvelis nutarė, kad pirmajame hieroglife yra pernelyg daug ženklų, jis ją pavadino 蔡英文, o tai reiškia „anglų kalba“.
Kas lėmė tokius rezultatus ir ką jie reiškia? Ir kodėl šio teksto pavadinime ganėtinai ambicinga mintis apie naują politinę paradigmą, net jeigu pabaigoje padėtas klaustukas? Rinkiminių debatų metu vyravo iš esmės dvi temos — Taivano ryšių su Kinija padėtis ir perspektyvos bei šalies ekonomikos ateitis. Tačiau šie rinkimai žymi didesnius pokyčius nei vien šios dvi seniai aptariamos temos, ir, svarstant plačiau, galima būtų minėti penkias skirtingas pokyčių sritis.
Pirma, šalyje stiprėjanti demokratija. Patys taivaniečiai juokauja, kad dabar gali būti laikomi pavyzdine lygių galimybių šalimi, mat moterį išrinko prezidente anksčiau nei amerikiečiai. Juokas juoku, tačiau lygių galimybių visais to dalyko pavidalais tema Taivane aktyviai aptariama ir gan dažnai mirga žiniasklaidos puslapiuose.
Antra, pirmą kartą nuo 1949 metų Gomindangas nevaldys šalies, ir tai ne vien partinis pokytis. Daugelis apžvalgininkų šią politinę slinktį sieja su demokratiškesne retorika ir laikysena: senieji politiniai Gomindango lyderiai labai dažnai kaltinti pernelyg didele pagarba išoriniams ritualams ir demokratijos stoka.
Trečia, rinkėjai suteikė šansą naujai politikai, naujai kultūrai ir vis labiau stiprėjančiai trečiajai jėgai, taip pat jaunimui, kuris iki tol Taivano kultūroje, paremtoje pagarba amžiui, nebuvo labai girdimas. Čia pirmiausia reikia paminėti net 5 vietas iškovojusią Naujos jėgos partiją, atsiradusią po 2014 metų studentų maištų ir vadinamojo „Saulėgrąžų judėjimo“. Tai bus trečioji didžiausia parlamentinė grupė. Šios partijos lyderis, 42 metų Huang Kuo-chang, vadovavęs „Saulėgrąžų judėjimui“, nukreiptam prieš susitarimus su Kinija dėl paslaugų, pernai metė mokslinį darbą Taivano Mokslų akademijoje ir atsidėjo politikai. Dabar jis tapo parlamento nariu. Tarp naujų politikų yra ir 33 metų Hung Tzu-yung, kurios brolio mirtis paaštrino diskusijas dėl socialinio teisingumo bei 39 metų sunkiojo metalo grupės Chthonic vokalistas Freddy Lim, nugalėjęs net šešias kadencijas parlamente praleidusį Gomindango nacionalinio saugumo ekspertą.
Ketvirta, vis dažniau šalia tokių įprastų šios šalies politikams diskusijų apie Taivano nepriklausomybės perspektyvas kalbama ir apie vis labiau ryškėjantį atotrūkį tarp turtingųjų ir skurdžiau gyvenančių žmonių ar ekonominio mobilumo tarp socialinių sluoksnių stygių. Akcentuojamos ir pensijų sistemos problemos, kai vidutinio amžiaus žmonių ir jaunimo ateities perspektyvas mažina itin dosni viešojo sektoriaus darbuotojų pensijų sistema.
Galiausia, vis labiau aiškėja, kad nebeveikia ir nuolatinio gąsdinimo Kinijos grėsme korta. Norint geriau suprasti sudėtingus Taivano ir Kinijos santykius, verta stabtelėti ir grįžti į praeitį.
Taivanas yra vienas Pietryčių Azijos tigrų, viena turtingiausių ir konkurencingiausių pasaulio ekonomikų. Per pusę šimto metų nuo to laiko, kai 1949 metais buvo priimtos pirmosios ekonominės programos, Taivanas iš atsilikusios žemės ūkio šalies tapo viena iš moderniausių aukštųjų technologijų valstybių, kuri pagal BVP vienam gyventojui, įvertinus perkamąją galią, užima 18-19 vietą pasaulyje. Verta paminėti ir tai, kad šalies ūkis augo ir buvo plėtojamas esant itin mažam nedarbui (vidutiniškai apie 2 proc.), itin menkai nelygybei ir sparčiai didėjančiomis praktiškai visų gyventojų grupių pajamoms. Tiesa, tokia padėtis pradėjo palaipsniui keistis apytikriai prieš dešimtmetį. Nors net pasaulinė 2008 metų recesija Taivano ekonomikos pradžioje labai nepaveikė, vis dėlto palaipsniui pastebėta, kad algos nebeauga taip sparčiai kaip anksčiau.
Kita vertus, gyvenimo lygį, ypač jaunų žmonių ateities perspektyvas itin neigiamai veikia labai sparčiai brangstantis būstas. Nors nedarbas ir toliau yra mažas — esant apytikriai 1 proc. infliacijai neviršija 4 proc., skurdo lygis (apie 1,5 proc.) labai nežymus, tačiau menkstančios galimybės — vis labiau stagnuojantys darbo užmokesčiai ir auganti konkurencija — jaudina daugelį Taivano gyventojų, tad diskusijos ekonomikos klausimais buvo gan aršios, juolab, kad ekonomikos klausimai labai tampriai susiję su šalies nepriklausomybės klausimu. Būtent tada, kai pradedama kalbėti apie Taivano (oficialus valstybės pavadinimas — Kinijos respublika) ryšius su Kinijos liaudies respublika, kitaip sakant Pekino vadovybe, ir kyla aršiausi debatai.
Taivanas yra itin atvira ekonomika, gaminanti ir eksportuojanti labai įvairias prekes. Per pastaruosius penkiolika metų smarkiai padidėjo eksporto dalis, tenkanti Kinijos liaudies respublikai — šiuo metu tapusiai didžiausia šalies prekybos partnere. Bandydamas skatinti ekonomiką, prezidentas Ma nuolat palaikė aktyvų dialogą su Pekinu. Tai, ir istoriškai glaudesni Gomindango ryšiai su Pekinu, atstumia nuo šios partijos vis daugiau Taivano žmonių, kurie, nors dauguma jų ir istoriškai susiję su Kinija, jau senokai savęs su ja netapatina ir laiko save taivaniečiais. Tai ypač būdinga jaunajai kartai.
Istoriškai Gomindango santykiai su valdančia Kinijos komunistų partija yra labai prieštaringi. Ilgas pilietinis karas ir agresyvi antikomunistinė ilgamečio Gomindango lyderio Čiang Kaišeko retorika neleistų abejoti šios partijos antikomunistine esme, vis dėlto didžioji partijos narių dalis ir jos lyderiai į Taivaną atplaukė tik 1949 metais, po to, kaip buvo pralaimėtas pilietinis karas su Mao Dzedongo komunistais.
Kartu su kariuomene atvyko ir apie 1,5 milijono kinų, šįkart iš įvairiausių kontinentinės Kinijos dalių, beje, taip ir vadinamų — žemyniniai kinai. Dauguma jų buvo išsilavinę žmonės — kariai, valdininkai, mokytojai, kurie labai greit užėmė visus svarbiausius naujosios šalies postus. Vietinių gyventojų išstūmimo politika vykdyta ganėtinai atvirai. Po to, kai 1987 metais buvo atšaukta karinė padėtis, šalyje pradėjo plėtotis demokratiniai procesai, atsirado opozicija ir jau pačioje pradžioje ji aktyviai pasipriešino „prokiniškai“ Gomindango logikai, kuri rėmėsi principu, kad Taivanas tik laikinai yra nepriklausomas, o, išvijus komunistus, jis turėtų tapti Kinijos dalimi. Savo ruožtu, komunistinė Pekino vyriausybė turėjo labai panašių, tiesa, priešingos krypties, vilčių.
Pekine palaipsniui formavosi filosofija, pavadinta „Viena šalis, dvi sistemos“, turint galvoje, kad socialistinėje Kinijoje galimi ir kapitalistiniai (Taivanas, Honkongas, Makau) dariniai. Taivanui šioje doktrinoje buvo net numatyta galimybė turėti nuosavas karines pajėgas (beje, dabar Taivanas yra viena labiausiai militarizuotų pasaulio valstybių, turinti labai didelę tankų armiją ir daug modernios ginkluotės). Nuo 1992 metų Gomindango lyderiai ir Pekinas palaikė vis glaudesnius ryšius, kuriuos vainikavo pernai lapkritį Singapūre įvykęs Ma ir Kinijos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Xi Jinping susitikimas, pirmasis po 1949 metų. Sparčiai šiltėjantys dviejų valstybių santykiai, kuriems nepritaria vis daugiau Taivano gyventojų, vėl užaštrino Taivano nepriklausomybės klausimą. Tikėtina, būtent augantis nepasitenkinimas Kinijos įtaka lėmė tokį didelį naujosios prezidentės palaikymą.
Politinis poslinkis, tikėtina, pakeis Taivano politiką, taip pat ir Kiniją. Tsai Ing-wen iš karto po savo pergalės deklaravo, jog sieks palaikyti stabilius santykius su Kinija, tačiau ji taip sakė gerbianti Taivano žmonių pasirinkimą ir troškimą, kad šalis būtų nepriklausoma, tad akcentavo, jog Kinijos komunistų lyderiai kartu privalo ieškoti tokių bendravimo formų, kurios remtųsi pagarba ir savo ribų suvokimu. Išrinktoji prezidentė ir rinkimų kampanijos metu, ir dabar nuolat pabrėžia Taivano žmonių demokratines nuostatas ir jų pagarbą savo šalies nepriklausomybei.
2002 metais Tsai Ing-wen dalyvavo Taivano derybose su Pasauline prekybos organizacija. Turėdama tokios patirties, ji dabar tikisi, jog jai pavyks Taivano eksporto srautus pakreipti nuo Kinijos kitų Azijos valstybių link. Demokratinė pažangos partija nori prisijungti prie Ramiojo vandenyno grupės valstybių partnerystės susitarimo (kuriam nepriklauso Kinija). Tiesa, toks posūkis gali sukelti nepasitenkinimą, mat padidėtų ir pasikeistų reikalavimai vietiniams fermeriams. Tsai Ing-wen taip pažadėjo pradėti statyti pigius socialinius būstus, o tai, iki šiol nuosekliai dešiniosios politikos besilaikančioje šalyje, taip pat gali būti sutikta nevienareikšmiškai.
Valstybinė Kinijos spauda bando nutylėti naujosios prezidentės rinkimų metu vykusius debatus. Tai rodo, jog oficialusis Pekinas nėra pasirengęs rimtesniems santykių pokyčiams, net jeigu tie santykiai nėra iki galo aiškūs ir jam nepriimtina demokratiška Taivano politikos logika. Kita vertus, prisimenant vien faktą, kad Kinija yra pagrindinis Taivano prekybos partneris, taip pat ir tai, kad Taivanas yra penktasis Kinijos prekybos partneris, padėtis pasidaro aiškesnė. Norėdama nubausti Taivaną, Kinija nukentėtų ir pati, o dabar, kai jos ekonomika yra neapibrėžtumo būsenoje, to vargu ar kas siektų.
Viena aišku, laisvėjantis ir aiškiau už savo suverenumą pasisakantis Taivanas graso realiai ar tariamai Kinijos didybei. Jau beveik įtikinus pasaulio nuomonę, kad Taivanas palaipsniui susitaikė, jeigu ne su dominuojančia Kinijos padėtimi, bet bent viešai jos neneigia, dabar gali tekti keisti ir politinę retoriką, ir pačią politiką, ir viską pradėti iš naujo.
Taivano rinkiminės procedūros pakankamai ilgos, ir išrinktoji prezidentė Tsai Ing-wen oficialiai Taivano prezidente taps tik gegužės mėnesį. Vis dėlto jau artimiausiu metu pasaulio spaudoje tikėtinas didesnis įvairių naujienų iš šios šalies srautas. Kaip ten bebūtų, praktiškai neįtikima, kad Taivanas dar kada nors realiai taptų Kinijos provincija. Ši labai sėkminga šalis per pastaruosius ketvirtį amžiaus suformavo stiprią nuosavą demokratinę politiką bei, nors ir labai savotišką, bet aiškią vietą pasaulio žemėlapiuose.